| SEPTINTAS PARAMOS GRUPĖS SUSITIKIMAS |
|
 Kai kviečiau vieną žavią moterį į susitikimą po trijų mėnesių po jos operacijos, man įstrigo jos žodžiai, kad “dabar aš panaši į save, bet turiu kompleksą, kad aš ne tokia kaip visi”. O kas tų kompleksų neturi? O ką reiškia būti tokiu kaip visi? Kai susitikimo pradžioje uždaviau visiems susirinkusiems šį klausimą, atsakymo nesulaukiau... Kodėl? Ogi gal todėl, kad nėra tokio dalyko kaip “norma”, nėra niekur užrašyta, ką reiškia būti normaliu žmogumi, būti tokiu “kaip visi”, o gal to net ir nereikia siekti- svarstėme, gal tuo ir esame įdomūs, kad visi skirtingi, individualūs, saviti...  Jau senokai su vyru esame nutarę, kad nėra tokios sąvokos, kaip normalus žmogus ir viskas slypi tik mūsų pačių požiūryje, mūsų pačių nusiteikime, mūsų dvasios stiprybėje, kiek mes leisime sau būti stipriais ar silpnais. O juk ir tai tėra reliatyvios sąvokos... Juk vieną dieną gali jaustis stiprus kaip ąžuolas ir kalnus, rodos, galėtum nuversti, o kitą- net iš lovos lipti nesinori. Gal kažkas ateina į grupelę tikėdamasis išgirsti kažkokį stebuklingą vaistą sau ar savo artimajam, kažkokį stebuklingą patarimą, o kiti gal jau perprato jų esmę- tiesiog pabūti šalia, pasikalbėti apie džiugius dalykus, išgerti arbatos, pasipasakoti kas “ant širdies guli”, tiesiog draugiškai pabūti šalia... Su tokiais pačiais... Nenormaliai normaliais...  O prieš porą dienų visai netyčia žiūrėdama “Pravda viena minutė” trumpus nekomercinius filmukus išgirdau tokią frazę: “SVEIKI PATINKA TIK DRAUDIMUI.” Taip kad ir toliau manau, kad nepaisant nieko, mes ir toliau esam žavūs, vieninteliai ir nepakartojami... Iki pat galo... Tik PATYS TUO TIKĖKIM, MIELIEJI...
|
