ŠEŠTASIS PARAMOS GRUPĖS SUSITIKIMAS Spausdinti
2008 m. gruodžio 3d. 19.00 val. pirmą kartą paramos grupelės "Kartu lengviau" susitikimas vyko VGPUL neurochirurgijos skyriuje 9-ame aukšte, 905-ame kabinete. Tai jau šeštasis oficialus susitikimas. Dalyvavo 10 žmonių: naujokės Jūratė, Ana, Airina, Diana, ir jau "senbuviai" Ugnius, Justė, Onutė, Birutė, Žilvinas, Liutauras ir Ingrida. Labai dėkojame VGPUL neurochirurgijos skyriaus vedėjui V. Kiedai, budinčiam neurochirurgui S. Širšinaičiui bei budinčioms sesutėms ir visiems kitiems už organizacinę pagalbą rengiant pirmąjį grupelės susitikimą tiesiogiai ligoninėje. AČIŪ JUMS, mielieji...
pargr6_2

Kodėl pakeitėm vietą? Kodėl vietoj tradicinės vietos VUOI nusprendėm nuvažiuot į VGPUL? Nes pamanėm, jog mūsų dalyviai jau tampa tradiciniai- todėl ir vadinu juos “senbuviais”. Pagalvojom, kad bendrauti, susitikti mums - visada malonu, be abejo, bet staiga, kilo mintis, ar labai tos pagalbos mums bereikia, kad gal reikėtų aktyviau ieškoti žmonių, kuriems tos pagalbos reikia labiau, kas dar ką tik, ką tik po operacijos, po diagnozės... gal jiems sunkiau, tad kodėl nenuvažiavus pas juos? Juk jie gal dar negali pas mus atvažiuoti...
Po mini- konferencijos surengtos VGPUL prisiminiau tas dvi gražias merginas ir pagalvojau, kad gal grupelę verta organizuoti jau vien dėl jų. Net ir dėl vieno žmogaus verta, argi ne?... Bet tada dar taip netikėtai vėl į mano gyvenimą grįžo ir Airina, kuriai irgi labai reikėjo pagalbos (dėl mamytės), ir Diana, kuri šiaip jau gal ir prie tų “senbuvių” turėtų priklausyti, nes jos istorija jau gydo kitus, bet kažkaip vis mums nepavykdavo jos susitikti.

Pradėjom nuo Deivido Beilio, nes jo dabar kažkaip labai jau daug mano gyvenime. Vadinasi taip reikia. Trumpai papasakojau jo istoriją asmenines_istorijos/david.php ir tai, kad kažkas paprašė manęs išversti Deividą... Pasakiau, kad negaliu... nes nemoku eiliuoti, gal, jei pabandyčiau, ir pavyktų- nežinau, nebandžiau savęs...bet jaučiu, kad taip imčiau lyg ir “vogti” jį... širdis neleidžia... geriau vėl per save...

taigi, plyta po plytos... statysiu šią sieną... tokią stiprią, kad ji negriūtų... žingsnis po žingsnio, kaip seniau... iš pradžių sieną, po to grindis... po to statysiu kitas sienas, tada uždengsiu stogą, įdėsiu duris, langus (jie labai svarbu, na, kad būtų šviesu viduje)... neskubėsiu- juk viskas turi būti atlikta tobulai, be to, juk verta palaukti... ir tada susirinksim švęsti... padarysiu kavos... įkursiu židinį, skambinsiu gitara ir mes visi dainuosim ir kvatosim, kol pavargsim, kol apsvaigsim nuo džiaugsmo, nuo buvimo kartu... bet pirmiausiai- SIENA... PRIVALAU PASTATYTI TĄ SIENĄ... PLYTA PO PLYTOS.... tai gali atrodyti lėtas darbas, bet tai vienintelis kelias... ji bus didelė, bet juk visada reikia pradėti nuo kažko mažo... AČIŪ JUMS, mielieji, kad padedat statyti man tą sieną...

Tada klausėm Anos, Jūratės, Dianos ir Airinos mamytės istorijų... Iš pradžių sakiusi, jog jai nepavyks- galiausiai ji vistik tą istoriją papasakojo... Paskui pasipasakojom ir mes- senbuviai, po truputį...

Tada šiaip pasišnekučiavom, gėrėm arbatą, kaip visada kažkas surado bendrų pažįstamų, o kažkas pasirodo kažkada gyveno tame pačiame name Lazdynų mikrorajone... Kažkaip pas mus visada taip būna...

O paskui draugiškai susitvarkėm stalą, atidavėm gyd. Širšinaičiui virdulį (ačiū Jums gydytojau), ir daug ir ilgai bučiavęsi išsiskirstėm. Skirstytis tampa vis sunkiau ir sunkiau... Gerai, kad dar gali kai ką pavėžėti namo- tai dar pakeliui pasišnekučiuoji, nes... Labai jau suartėjom per tiek laiko...


Ačiū Jums visi, mielieji, už gražų vakarą...