PENKTASIS PARAMOS GRUPĖS SUSITIKIMAS Spausdinti
2008m. spalio 3-ą dieną (penktadienį), 19 valandą Vilniaus Universiteto onkologinio instituto radioterapijos skyriuje įvyko penktasis savitarpio paramos grupelės "Kartu lengviau" susitikimas. Dalyvavo 7 žmonės: Ona, Birutė, Stasys, Eglė, Žilvinas, Liutauras ir Ingrida.
pargr5

Buvo gražus rudens vakaras, temo, lynojo… Mokyklose mokiniai sveikino mokytojus su Mokytojo diena… Nors iš tiesų ji- spalio 5-ąją, bet priimta švęsti penktadienį, juk sekmadienį pamokos nevyksta.

Keista, kad ir grupelėje žmonės prisiminė, jog aš- mokytoja ir mane pasveikino, bet iš tiesų, manau, jog ši diena- MŪSŲ VISŲ… Visi esame po truputį mokytojai- vaikams, tėvams, broliams, seserims, žmonoms, vyrams, kaimynams ir t.t.

Vienas mokinys sveikindamas mane su Mokytojo diena padovanojo gražią raudoną gėlę ir pasakė, jog dėkoja už tai, kad esu gera mokytoja. Atsakiau jam, kad norėdami pasakyti, kad kas nors yra ar nėra geras Mokytojas, pirmiausia turime žinoti, kas tai yra. O aš nežinau, todėl ir negaliu pasakyti, ar esu gera mokytoja, ar ne. Ir apskritai, manau, kad būti Mokytoju- ne darbas ir ne profesija. Tai- pašaukimas ir gyvenimo būdas. Kaip ir buvimas Kunigu ar Gydytoju. Arba Mama ar Tėvu. To išmokti negalima. Tuo reikia gimti ir gyventi. Todėl ir sakau, kad Mokytojo diena- po truputėlį visų mūsų diena, tad simboliškai padovanojau tą gražią gėlę visiems susirinkusiems už tai, kad jie irgi kažkam yra Mokytojai. Tikiuosi- tikri… Iš pašaukimo…

Neseniai buvom grįžę iš Barselonos, iš neuroonkologijos konferensijos, atšokę Ugniaus ir Justinos vestuves, palydėję Liną į paskutinę jo kelionę, tad minčių buvo daug ir visokių, bet man kažkodėl norėjosi pradėti Mačernio žodžiais (gal kad Rudens sonetas, o rudenį visus apninka panašios mintys…):


Pasipuošę lapais ąžuolų, draugai,
Švęskit rudeninę šventę.
Jei gyvenimas toks trumpas, tai linksmai
Reikia jis gyventi.

Jei šešėliai rudeniop ilgėja
Ir džiaugsmai praeina,
Apie saulę, vasarą ir vėją
Tebūnie gražiausios dainos.

Tik akimirkos suteikia
Laimės amžinybę...
Jos kaip gėlės vysta veikiai.

Džiaugsmo dievišką saldybę
Paragauja vien tik tas,
Kas išmoksta momentą suprast.

[Šarnelė, 1943.X.12]

Džiaugiuosi, kad susirinkom, kad buvom, kad kalbėjom, kad dalinomės mintimis, vieni daugiau, kiti- mažiau. Man buvo džiugu, kad galėjau visiems padovanoti šiokių tokių lauktuvių iš Barselonos. O labiausiai džiaugiausi, kad galėjau padovanoti paties David M. Bailey kompaktų ir trumpai papasakoti jo istoriją. 1996 jam buvo diagnozuota glioblastoma ir gydytojai nežadėjo nieko gero- prognozės buvo liūdnos, liko vos kokie 6 mėn. Po diagnozės, jis metė darbą įmonėje ir grįžo prie to, ką labiausiai mėgo- kurti muziką ir štai- jis gyvas ir kuria nuostabias dainas, kurių galima daug paklausyti jo asmeninėje svetainėje (www.davidmbailey.com) ir su jomis keliauja po pasaulį pasakodamas savo istoriją ir bandydamas įkvėpti kitus sergančiuosius nepasiduoti. Jis nesako, kad tie 10 metų jam buvo lengvi ir paprasti, bet jis TIKI tuo, ką daro ir tai jį palaiko. Ir savo gyvenimu bei dainomis jis įkvepia daugybę kitų žmonių. Gal kada pavyks jį pasikviesti ir į Lietuvą- jis nuostabus ir jo dainos- puikios.

Svarbu tikėti tuo, ką darai ir nepasiduoti, netikėti tais mėnesiais ir prognozėmis, nes viskas priklauso nuo mūsų pačių, o statistika nereiškia nieko. Svarbu surasti žmonių su kuriais tau gera, su kuriais norisi būti kartu, kai sunku, su kuriais gali atvirai pakalbėti, o jei nerandi- bent jau rašyti dienoraštį. Svarbu surasti Gydytojus, kuriais TIKĖTUM. Kartais žmonės manęs klausia- pas ką man operuotis, kurį gydytoją pasirinkti. Ir tas geras, ir tas neblogas. O aš ir sakau- visi geri, o rinktis reikia ŠIRDIMI. Reikia tikėti ŽMOGUMI, PASITIKĖTI. Ir Deividas M Bailey sakė, kad vaistų gali būti daug ir įvairių, jų gali ir nebūti, bet esminis dalykas, kurį jis suprato per savo gydymą buvo, kad reikia surasti GYDYTOJUS- ŽMONES, kurie nebūtų abejingi tau ir kuriais tu pats tikėtum.

Pasidalinę įspūdžiais apie tai, kaip kam sekėsi per tą nesimatymo laikotarpį, apsikeitę lauktuvėmis, dovanomis ir pakalbėję apie steigiamą viešąją įstaigą “Kartu lengviau” pradėjom skirstytis, bet tada kažkas pasiūlė, kad tie, kurie dar neišėjo, galėtumėm išgerti po taurę vyno už visus MOKYTOJUS kur nors jaukioj vietelėj. Niekas neprieštaravo. Jaukiai pasėdėjom, šnekučiavomės. Ilgokai vakarojom- pasirodo pasaulis mažas, suradom daug bendrų pažįstamų, visi turi daug sąsajų su pedagogika, tad ta diena tapo svarbi visiems...

Beje, Deividas M Bailey, manau, yra pats tikriausias MOKYTOJAS. Moko kitus savo pavyzdžiu- moko gyvenimo, vilties, moko nepasiduoti, nenuleisti rankų, net kai labai sunku... Ar gali dar būti kas svarbiau šiame gyvenime?!

Tad UŽ MOKYTOJUS, Mielieji... Už MUS VISUS...