KETVIRTASIS PARAMOS GRUPĖS SUSITIKIMAS Spausdinti
2008 rugsėjo 6-ą dieną įvyko ketvirtasis savitarpio paramos grupės “Kartu lengviau” susitikimas. Šįkart jis buvo labai netradicinis ir jį inspiravo Žilvinas, Stasio draugas. Susitikimas vyko Trakuose. Dalyvių buvo daug. Iš pradžių mes buriavome ežere prie Trakų pilies, nes Stasys- buriuotojas, paskui pasėdėjome lauko kavinaitėje prie ežero, vakarop- kepėme šašlykus ir daug bei įdomiai bendravome. 4pargr_bendr

Apskritai tai buvo labai netradicinis susitikimas jau vien tuo, kad jis vyko gamtoje: su šeimomis, vaikais, draugais (netgi mūsų taksiukė Dešrytė ten buvo). Kai kas žvejojo, kažkas maudėsi (oras buvo labai šiltas), kai kas kūrė laužą, kai kas po to netgi liko miegoti palapinėse. Ilgai vakarojom. Kalbėjomės apie viską. Ir apie ligą, bet apie ją, ko gero, mažiausiai... Ir apie sveikatos sistemos problemas apskritai... O šiaip, Stasys- puikus buriuotojas, todėl mes ištisą dieną mėgavomės puikiu oru ir jo valdomos jachtos malonumais. Plaukdami šnekučiavomės apie šį bei tą, kai kas užkandžiavo, gėrė gaiviuosius gėrimus, o kas galėjo- ir taurę vyno ar alaus išgėrė.

Ši diena parodė kiek nedaug tereikia norint padėti draugui vėl pasijusti savimi, vėl pasijusti tuo, kuo buvai, tuo, kuo iš tiesų ESI. Juk nesvarbu, kad tavo galvoje, tavo smegenyse keroja tas kažkas... Mes tiesiog negalime tam kažkam pasiduoti. Gydymas vyksta- tuo rūpinasi puikūs gydytojai, puikūs specialistai (ir AČIŪ jiems), o mes turime TIKĖTI savimi, būti tarp artimų žmonių, tarp draugų, tarp žmonių, kurie mus supranta ir eiti PIRMYN. Turėti tikslų, idėjų, žinoti dėl ko visa tai, nes be tikslų, be motyvacijos ir be draugų- pakilti sunku.

Nebūkim vieni, kai sužinom diagnozę. Stasiui dabar sunku, todėl mes ten ir susirinkom. Robertas... Gražina... Aš (Ingrida)... Liutauras... Žilvinas... Begalė kitų jo artimesnių ar tolimesnių draugų.... Jo šeima... Tikiu, kad tie senieji draugai jam artimesni, bet gal kartais MES jį suprantam geriau- gal net be žodžių (jam dabar sunkoka kalbėti)... Manau, kad visi susidūrę su šia liga daugiau ar mažiau suprantam, kokios mintys dabar sukasi jo galvoje, kokios baimės jį lanko, kokius jausmus jis išgyvena, todėl ir turime laikytis vienas kito, nes- kartu lengviau...

Ši buriavimo iškyla- puikus pavyzdys kaip galima ir kaip reikia bandyti padėti draugui, kai matai, kad jis/ ji grimzta į depresijos, baimės ar apatijos liūną. Ir šįsyk man norisi ištari didelį ačiū visiems ten dalyvavusiems, padėkoti už puikią atmosferą, už akordeono muziką vakare prie ežero, už draugiškumą, už pokalbius apie gražius, džiaugsmingus dalykus, ne vien apie ligas, Aukščiausiajam norisi padėkoti už puikų orą, o didžiausią AČIŪ vistik norisi ištarti Stasio draugui Žilvinui, kuris ir suorganizavo šį susitikimą ir kuris be paliovos kovojo ir kovoja už DRAUGO sveikatą. Manau, kad tai galima pavadinti TIKRA DRAUGYSTE. Seniai tokią beregėjau. Todėl žiūriu, grožiuosi ir truputį stebiuosi...


Beje, Barselonos neoronkologijos konferencijoje, kurioje visai neseniai lankiausi, 2008 09 11 dieną IBTA (International Brain Tumour Alliance- tarptautinė sergančiųjų galvos smegenų navikais bendrija) viena iš vadovių Kathryn Oliver savo pranešime “Brain tumour patients- what is more important?” (Sergantieji galvos smegenų navikais- kas svarbiausia?) kalbėdama apie sergančiųjų gyvenimo kokybę, viltį ir būtinybę gyventi kokybišką, pilnavertį gyvenimą taip pat paminėjo mūsų buriavimo iškylą kaip sektiną pavyzdį visiems ir pademonstravo nuotraukas iš mūsų iškylos. Ji pati turi 29-erių metų sūnų Colin'ą sergantį trečio laipsnio anaplastine astrocitoma, kuri yra tik dalinai pašalinta, o didelė dalis naviko likusi, todėl jis nuolat vartoja Temodalį, kenčia nuo epilepsijos priepuolių ir turi kitų problemų, tačiau stengiasi gyventi kokybišką pilnavertį gyvenimą, dirba, bendrauja su žmonėmis, žino savo ligą ir stengiasi išmokti su ja gyventi, o tai labai svarbu mums visiems: NEPASIDUOTI, NEPRARASTI VILTIES ir SUVOKUS SAVO LIGOS YPATUMUS GYVENTI PILNAVERTĮ GYVENIMĄ.

Ir pabaigai keletas minčių apie apie draugystę:

“Draugai tave girdi net jei tu nekalbi.”

“Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš Tėvo girdėjęs.” (Jn 15,13.15)


PRANAŠAS
Kahlil Gibran
Apie draugystę

Ir jaunuolis prabilo: Kalbėk mums apie Draugystę
Ir jis atsakė tardamas:
Tavo draugas - įvykę norai.
Jis yra tavo laukas, kurį tu apsėsi su meile ir nuo kurio dėkodamas renki derlių
Jis - tavo stalas ir židinys.
Nes tu ateini prie jo, jausdamas alkį ir ieškodamas taikos.

Kai tavo draugas išsako savo mintis, nebijok pasakyti "ne", jei nepritari, ir nevenk pritarti "taip".
Ir kai jis tyli, tavo širdis nenustoja klausyti jo širdies;
Kadangi draugaujant visos mintys, troškimai ir visos viltys gimsta be žodžių, jais dalyjamės džiūgaujant tyliai.
Kai skiriesi su draugu, neliūdėk;
Nes tai, ką tu labiausiai jame myli, išryškėja jam nesant - kaip kopiančiam kalnas matosi aiškiau iš slėnio.

Ir tegu draugystė neturi kito tikslo, o tik giliau pažinti dvasios galias.
Nes meilė, kuri siekia ne tik atskleisti savo paslaptį yra ne meilė, bet iš anksto užmestas tinklas, kuris pagauna vien tai, kas tėra menkniekiai.
Ir tegu tai, kas tavyje geriausia, būna tavo draugui
Ir jei jam lemta žinoti apie tavo atoslūgį, leisk jam žinoti ir apie tavo potvynį.
Nes kam tau toks draugas, jei jo ieškotum vien tam, kad galėtum prastumti laiką?
Ieškok jo visada, kad gyventum visą laiką.
Nes tik jis patenkins poreikius tavo, bet ne tavo tuštybę.
Ir tegu pažįstantys draugystės saldumą juoku ir džiaugsmais dalijas.
Nes menkniekių rasoj širdis savo rytą sutinka ir atsigauna.