TREČIASIS PARAMOS GRUPĖS SUSITIKIMAS Spausdinti
2008 birželio 26-ą dieną 19 val. įvyko trečiasis savitarpio paramos grupės “Kartu lengviau” susitikimas. Buvome 9-iese: aš (Ingrida), Ona, Rita, Artūras, Robertas, Gražina, Povilas, Birutė, ir Liutauras. Vieta- tradicinė: Vilniaus Universiteto onkologinio instituto radioterapijos skyrius, antras aukštas, 222 kab. Ir vėl esame dėkingi vedėjui Arvydui Burneckiui už organizacinę pagalbą. 3pargr_bendr

Susirinkusiesiems sakiau, kad vakaro tema kaskart gimsta spontaniškai. Tąkart kažkodėl nusprendžiau pakalbėti apie baimę. Kaip dažnai ji mus persekioja? Ko mes dažniausiai bijom? Kaip su tomis baimėmis gyventi? Kovoti ar nekovoti? Bijoti ar nebijoti?

Paprašiau, kad dalyviai pasidalintų savo baimėmis. Jie rašė:

Dabar/ gyvenime labiausiai aš bijau
- nežinomybės;
- apakti, nebegalėti pats savimi pasirūpinti;
- netikėtų, staigių, blogų įvykių, po kurių nebegalima būtų nieko pakeisti;
- man būdingos įvarios baimės, vistik artėjant gyvenimo saulėlydžiui baisiausia suvokti, kad yra nenuveiktų svarbių darbų;
- negalėjimo savęs apsitarnauti, nesąmoningos būklės;
- savo vaikų ir tėvų mirties;
- “dabar mana širdis tik vieno bijo, kad siūlo galo draugas nepaleistų...” (iš A. Baltakio “Labirintas”).

Baimių yra daug ir visokių. Baimė mirti, t. y. nebūti; baimė prarasti meilę- būti nemylimam; baimė prarasti save- savo laisvę, tapatumą; baimė prarasti aplinkinių pagarbą ir dar daugybė įvairiausių kitokių baimių- ligos, skausmo, skurdo, beprasmybės...

Psichologai tvirtina, kad vos mes prie ko nors prisirišame, vos mums kas nors tampa svarbu, iš karto imame bijoti tai prarasti...
Jei jau gimei- bijai nebūti...
Jei paragavai meilės- bijai nebūti mylimas...
Jei pasijutai svarbiu- bijai būti niekuo... ir t. t.

Tad kaip nebijoti?, kaip įveikti baimes, jei esame tik žmonės- paprastų paprasčiausi žmonės su savo silpnybėmis...

Rusų psichologas M. Litvakas primena, kad visi mes atsiradome iš spermatozoidų. Bet ne iš visų, o iš tų, kurie apsupti milijonų savo draugų, kažkada judėjusių link vieno tikslo- kiaušialąstės. Visi tie mus lydėję milijonai žuvo, ir tik vienas vienintelis spermatozoidas savo tikslą pasiekė. Tas vienas- tai TU ir AŠ, tai kiekvienas iš čia esančių...

Taigi, mes visi, kurie šiuo metu esame ČIA, GYVI,- jau laimėtojai! Štai jums ir atsakymas, kaip gyventi su baime. Nuolat prisimenant, kad mes JAU laimėtojai- tiesiog pasmerkti jais būti...

Ir dar... Bijoti nėra blogai... Tik prisiminkime, kad kol nenumirs mumyse kas nors seno, nėra jokių galimybių gimti kam nors naujo. Visi didieji kūrėjai- menininkai ir mokslininkai- laužydavo nusistovėjusias normas ir taip dienos šviesą išvydo didieji kūriniai ir atradimai. Mirties baimė glaudžiai susijusi su baime gyventi. Juk jeigu mes neįgyvendinome savo potencialo, nekvėpavome visa krūtine, nesižavėjome pačiomis įvairiausiomis gyvenimo apraiškomis, mirti turėtų būti siaubinga. Siaubinga, jeigu jaučiame, kad tik egzistavome, o iš tiesų net negyvenome...

Svarbu atpažinti savo baimes ir jų neslėpti... NEBIJOKIME SAVO BAIMIŲ... Pažinkime ir pripažinkime jas... Nenukiškime jų kažkur giliai giliai... Neignoruokime jų... Nevaidinkime perdėtai drąsių... Leiskime sau jausti baimes... Tik įvardijus sau savo baimes ir jas išgyvenus, mes galime suvokti jų ištakas ir pradėti žengti mažyčius drąsius žingsnelius pirmyn. Ir gal vieną dieną atsisukę atgal paklausime: “Kurgi dingo ta mano baimė?”

Antra susitikimo dalis buvo kiek kitokia... Jos metu buvo daug diskutuojama apie įvairius gydymo metodus (naujus, pažangius, o taip pat ir tradicinius, apie įvairius radioterapijos būdus, apie problemas su kuriomis susiduria besigydantieji nuo smegenų navikų ir jų artimieji bei medicininis personalas dirbantis šioje srityje ir t. t.). Šią diskusiją inspiravo ir jai plėtotis sudarė sąlygas į susitikimą atvykęs gydytojas- neurochirurgas bei viena šioje srityje itin išprususi sergančiojo artimoji, o ir kiti dalyviai noriai ir aktyviai įsitraukė į diskusiją, kadangi visi mes vienaip ar kitaip susidūrę su šia liga norom nenorom tampam “šiek tiek gydytojais”...