Prisijunk prie mūsų



Užsisakyti naujienlaiškį

Vardas:
El. paštas:

ANTRASIS PARAMOS GRUPĖS SUSITIKIMAS Spausdinti
2008 gegužės 12-ą dieną 19 val. įvyko antrasis savitarpio paramos grupės “Kartu lengviau” susitikimas. Vėl buvome aštuoniese: jau “senbuviai” Ingrida, Ugnius, Audra su dukra Jurgita, Renata bei naujokai Jonas, Dalius, Gintarė. Susitikimas ir vėl vyko Vilniaus Universiteto onkologinio instituto radioterapijos skyriuje, 222 kab. Ir vėl už tai dėkojame radioterapijos skyriaus vedėjui Arvydui pargr2lr

Mokinių kartais prašydavau vienoje lapo pusėje parašyti dėl ko jie dažniausiai skundžiasi gyvenime, o kitoje- už ką jie jaučiasi dėkingi. Prašydavau padalinti lapą į tris dalis ir parašyti už kokius daiktus (t. y. materialines gėrybes), žmones bei kitus dalykus (kurie netelpa į šias dvi sąvokas) jie jaučiasi dėkingi gyvenimui, Dievui, likimui... Mokinių lapuose dažnai skundų būdavo daug, o padėkų kur kas mažiau...

To paties paprašiau ir šios grupelės dalyvių... Kaip ir tikėjausi, šie žmonės, priešingai nei mokiniai, beveik neturėjo kuo skųstis, tačiau turėjo už daug ką padėkoti...

SKUNDAI
Kažkas skundėsi, jog blogiausia, kad šiuo metu jis ne namuose, o daugiau jam esą skųstis nėra kuo...
Kažkas teigė, jog niekuomet nesiskundžia ir yra viskuo patenkintas...
Kažkas visgi pasiskundė, jog nepailsėjęs jaučiasi netoks stiprus; dėlto kartais pyksta ant savęs, kad susirgo; tada jis galvoja, kad pavargo gyventi, bet, džiugu, kad, anot jo, taip būna labai retai ...
Kažkas rašė, jog dažniausiai šiuo metu jį erzina buitis: namų ruoša, maisto gaminimas, laiko stoka sau...
Dar kažkas mano, kad kartais būna nesuprastas; skundėsi tuo, kad kiti moko kaip gyventi, bet nesigilina į problemos esmę ir nenori suprasti; kad didžiajai daliai visuomenės materialinės vertybės svarbiau nei dvasinės...
O kažkas TVIRTA ranka (neįtikėtinas pasikeitimas nuo pirmo mūsų susitikimo!!!!) parašė, kad stengiasi kuo mažiau skųstis;
Dar vienas žmogutis labai išsamiai paaiškino, kad jis nelabai skundžiasi; tiksliau- visai nesiskundžia, bent jau garsiai. Jis tęsė: “sakykim taip: iki artimo žmogaus operacijos skųsdavausi bent sau ar savo draugui, kad pavargstu, kad nėra laiko, nieko nespėju ir pan. Dabar lyg laiko yra tiek pat, nieko nespėju taip pat, bet to kažkaip nesureikšminu. Nėra dėl ko skųstis ar būti nepatenkintai. O skųstis, kad šeimoje taip nutiko- leisti negaliu. Ačiū Dievui, kad dabar esame drauge”...

Ačiū Jums, mielieji, už Jūsų skundus... kurių tiek nedaug...

DĖKOJIMAI
O paskui Jie dėkojo... Už daiktus... Materialius dalykus...

Kažkas dėkojo už knygutę “Ir tau jis nori padėti”...
Kažkas už namus ir viską, ką juose turi...
Kažkas už darželį, kuriame gali pasodinti mėgstamą gėlę, už studijas, apie kurias visada svajojo, už mylimą baltą šuniuką...
Kažkas dėkojo už savomis, jau tvirtesnėmis rankomis, pasodintą gėlę, krūmą, medį...
Kažkas padėkojo netgi už naują švitinimo aparatą...
Graži padėka buvo už sužadėtuvių žiedą, už tėtės rankomis darytus gėlių laikiklius, už fotoaparatą, kamerą, nes šie daiktai leidžia užfiksuoti brangias akimirkas...

Po to dėkojo už žmones...

Dauguma dėkojo Tėvams, sesėms, broliams, vyrams, žmonoms... Kažkas- būsimam vyrui... Kažkas- vaikams, marčioms, žentams ir anūkams... Taip pat artimesniems ir tolimesniems giminaičiams, draugams... Taip pat beveik visi dėkojo gydytojams... Kažkas netgi padėkojo “Kartu lengviau” už tai, kad esame, nes kartu iš tiesų lengviau...
Ir čia jau man pačiai norisi padėkoti- AČIŪ...

Po to jie dėkojo už visą kitą...

Kažkas dėkojo už draugystes, pažintis, už tai, kas jis yra gyvenime...
Kažkas- už gražų rytą ir už lietų, už šaltą orą ir už karštį, už naktį ir už dieną... Už tai, kad GYVENA!!!... Taip pat už galimybę melstis ir už galimybę tęsti savo kelią toliau; už galimybę džiaugtis ir mylėti, už viltį sau ir tiems, kurie jį myli...
Kažkas dėkojo už tai, kad gyvas, kad geria, valgo, mato, vaikšto, kvėpuoja...
Kažkas dėkingas vien už tai, kad gyvena...
Kažkas dėkoja už kiekvieną pragyventą akimirką ir už kiekvieną ateinančią...
Kažkas dėkingas sau, kad moka džiaugtis gyvenimu, kiekviena jo dovanota diena ir tuo, kad visus myli...
O kažkas tiesiog dėkingas GRAŽIAM GYVENIMUI...

 

Praeitą kartą kalbėjomės apie gyvenimo prasmę, šįkart daugiau kalbėjom apie dėkingumą... Nes net Biblijoje sakoma, kad savo maldas turime pradėti ne prašymais, o dėkojimais.

Dėkingumo jausmas, jei jį nuolat puoselėjame, tampa įpročiu ir tai pats geriausias įprotis, nes jo dėka išsiugdome itin šviesų požiūrį į gyvenimą. Tai nėra vien įprotis, bet ir vidinė nuostata. Tai- sugebėjimas branginti viską, ką turime, tai- vienas iš būdų siekti gyvenimo pilnatvės. Dėkingumas- tikras stebuklas, nes jis stebuklingai pakylėja mūsų sielas ir mūsų gyvenimas tampa kur kas šviesesnis, kai sutelkiame dėmesį į gerus, o ne į blogus dalykus.

Tad visiems susirinkusiems skyriau savotiškus namų darbus. Iki kito susitikimo kasdien, raštu ar žodžiu, pabandyti sudarinėti sau tokius sąrašėlius... Dėkingumo sąrašėlius...

Pabandykime VISI telktis į gėrį ir nepastebėti negerų dalykų...

P. S. Šiame susitikime taip pat skyrėme dėmesio naujų narių istorijoms, artimųjų išgyvenimams, kai į šeimą ateina liga, dalinomės asmeniniais pasiekimais, džiaugsmais ir vargais, o aš taip pat papasakojau apie savo patirtį bendradarbiaujant su tarptautine Smegenų navikais sergančiųjų asociacija (IBTA).

Iki kitų susitikimų, mielieji... Visada visi esate laukiami... Ir “senbuviai”, ir naujokai...