PIRMASIS PARAMOS GRUPĖS SUSITIKIMAS Spausdinti
2008 m. balandžio 8-ą dieną įvyko pirmasis savitarpio paramos grupės “Kartu lengviau” susitikimas. Dalyvavo aštuoni žmonės: Ingrida su vyru Liutauru, Ugnius su drauge Justina, Audra su dukra Jurgita, Renata bei Gražina.
Susitikimas vyko Vilniaus Universiteto onkologinio instituto radioterapijos skyriuje, 222 kab.

Džiaugiuosi, jog pagaliau pavyko visiems susirinkti.
pargr1lr

Susidūrę su šia liga, tiek mes patys, tiek mūsų artimieji, turbūt ne kartą susimąstėme apie gyvenimo prasmę.
Manau, jo prasmė priklauso nuo to, kaip visavertiškai mes gyvename, kiek GYVI mes jaučiamės, kaip aistringai mes sugebame iš tiesų dalyvauti gyvenimo šventėje, o ne vien galvoti apie gyvenimą ir jo prasmę...

Visas mūsų gyvenimas susideda iš daugybės mažų paprastų dalykų, tačiau tik išmokę gyventi ČIA ir DABAR, išmokstame tais dalykais mėgautis. Tik tada išmokstame gyventi taip aistringai, lyg ši akimirka būtų paskutinė ir tada gyvenimas tampa stebuklu, o paprasti dalykai- dieviškais...

Tad linkiu kiekvienam atrasti savo prasmę... Linkiu atrasti ją pasislėpusią mažiausioje žolytėje, spindinčią lietaus balutėse, žaidžiančią kūdikio akyse, pajusti ją pavasarinio vėjelio gūsyje ar išgirsti seniai pamirštoje geroje melodijoje...

Susirinkome...Gėrėme arbatą... Susipažinome... Pasipasakojome savo istorijas... Džiaugsmus ir vargus... Gerai, kad džiaugsmų buvo kur kas daugiau nei vargų... Žiūrėjome vienas kitam į akis... Buvome nuoširdūs ir atviri... AČIŪ VISIEMS...

Jie rašė:
ATĖJAU Į SUSITIKIMĄ, NES:

- išties kartu geriau...
- daug galvų geriau nei viena...
- norėčiau “įpūsti” mamai optimizmo, kad rastų nors truputėlį ramybės ir gyvenimo džiaugsmo, sunku ją matyti tokią kiekvieną dieną...
- susitikti, susipažinti su buvusiais ligoniais, o dabar SVEIKAIS žmonėmis...
- mano svarbiausias žmogus serga ta liga, kovoja ir, manau, kad savo patirtimi galėsiu padėti kitiems, kurie šiandien stovi ties tos ligos slenksčiu, ar dar kada stovės...
- norėjau susipažinti su likimo draugais, pasidalinti bėdomis ir pasisemti optimizmo...

LABIAUSIAI GYVENIME NORIU:

- būti sveikas ir kad aplinkiniai žmonės būtų sveiki ir laimingi...
- nenuvilti savo artimųjų ir nugalėti šią ligą! Noriu, kad visi, kas aplink mane ir aš kartu būtume laimingi...
- kad tokios ligos būtų gydomos taip tarsi gripas. Kol kas jų diagnozė dažnai skamba taip tarsi nuosprendis...
- vidinio žiburiuko...
- mokėti džiaugtis gyvenimu taip, kaip mokėjau anksčiau, tačiau dabar ne visada tai pavyksta...
- gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Svarbiausia- turėti gerą sveikatą....

JEI GALĖČIAU PAKEISTI VIENĄ DALYKĄ SAVO GYVENIME:

- nekeisčiau nieko, nes tikiu, kad nuostabūs dalykai dar tik prasideda. Savaime kažkas pasikeitė. Ypač požiūris į gyvenimą...
- nežinau, kartais atrodo, kad keisčiau labai daug ką... Norėčiau daug ką sugrąžinti... Ir vis dėlto, šiandien atrodo, kad nekeisčiau nieko, nes viskas, kas vyko ir vyksta- kiekvienas džiaugsmas bei kiekviena kančia- žmogui duodama tam, kad jis kažką suprastų, išmoktų, subręstų... Noriu tikėti, kad absoliučiai visi mano gyvenimo įvykiai turi prasmę...
- nekeisčiau nieko, nes stengiuosi nesidairyti atgal. Viską, ką gyvenime išgyvenam- mus keičia, praturtina, brandina... Praeinam tą kelią, kuris mums skirtas, o geromis pastangomis visada galima sušvelninti likimo smūgius...
- poilsis užimtų tūkstantį kartų daugiau vietos...
- stengčiausi turėti tikslą, džiaugtis šia minute, būti tarp žmonių...
- nieko nekeisčiau. Viskas, kas buvo, taip ir turėjo būti...
- būčiau žvejys ir sugaučiau auksinę žuvelę, o tada turėčiau galimybę pakeisti tris J...

DALYVAUSIU IR KITAME SUSITIKIME, NES:

- įdomu paklausyti kitų žmonių istorijų...
- jaučiu, kad savo dalyvavimu mes galime vieni kitus palaikyti...
- kartu mes galime nuveikti daug prasmingų dalykų...
- čia puiki atmosfera...
- KARTU LENGVIAU...

Išsiskirti nesinorėjo... Skirstėmės lyg seni bičiuliai...Glėbesčiavomės, bučiavomės, visko vieni kitiems prilinkėjome... Pažįstami vos tris valandas, o rodos visą amžinybę... Tokie artimi man visi atrodėt...

Ir tik po to sužinojome, jog patalpa, kurioje šnekučiavomės- buvusi koplytėlė- gal todėl ten buvo ypač gera ir ramu...
Ir tik po to sužinojome, jog Renata ir Gražina kadaise buvo kaimynės... Kai Gražina pasisiūlė pavėžėti Renatą namo...
Bet juk niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai... Šiaip sau... Viskas turi priežastis, ar ne?
P. S. Ačiū Jums, gydytojau Arvydai Burnecki, už sklandžiai išspręstus organizacinius klausimus ir už daug ką...