Glioblastoma -  dažniausiai pasitaikanti pirminio smegenų naviko forma. Tai heterogeninis darinys, susidedantis iš  kamieninių, mezenchiminių ir stromos ląstelių.

Šiuo metu glioblastoma gydoma chirurginėmis operacijomis, radiacine spinduliuotė ir chemoterapija. Taip pat apie 99 % pacientų vartoja kortikosteroidus (Deksametazoną) prieš operaciniu laikotarpiu. Dažnai šie vaistai yra skiriami ir likusiam gydymo kursui.

Navikines ląsteles visuomet lydi makrofagai ir monocitai, kurių skaičius gali būti lygus vėžinių ląstelių skaičiui. Makrofagai ir monocitai yra netiesiogiai susiję su naviko progresavimu nes jie išskiria uždegiminius procesus sukeliančias ir kraujagysles veikiančias medžiagas. Didžioji vėžinių ląstelių dalis sparčiai „migruoja“ į nervinius audinius juos pažeisdamos ir atsiduria toli nuo auglio. Tai labai apsunkina galimybę šias lasteles pašalinti chirurginiu būdu.

Glioblastomos augimui yra svarbus gliukozė ir gliutaminas. Šios medžiagos yra pirminiai energijos šaltiniai. Gliukozė – tai metabolinis „kuras“,  panaudojamas beveik visiems smegenyse vykstantiems procesams. Smegenyse esančios navikinės ląstelės verčia glutaminą į glutamatą.

Kaip energijos apykaita glioblastomoje susijusi su ligos progresavimu ir šiuolaikiniais galvos vėžio gydymo būdais? Radiacinė spinduliuotė ir chemoterapija daro įtaką nekrozės ir uždegiminių procesų atsiradimui. Tokia terapija didina glutamato koncentraciją audiniuose. Radiacija „priverčia“ navikines ląsteles priklausyti  nuo gliukozės ir gliutamino kiekio, didindama gliukozės koncentraciją kraujyje.

Didelės Deksametazono dozės  paprastai skiriamos norint sumažinti smegenų pabrinkimą ir navikinę edemą. Deja, šis vaistas organizmui daro ne tik teigiamą, bet ir neigiamą poveikį. Jis  didina gliukozės koncentraciją kraujyje, o tai spartina smegenų naviko augimą.

Makrofagocitai ir monocitai reaguoja į naviką, kaip į nepagydomą žaizdą,  ir todėl išskiria medžiagas, kurios savo ruožtu veikia kraujagysles. Tai sąlygoja „biologinį chaosą“ nulemiantį navikinių ląstelių dauginimąsi ir atsinaujinimą.

Glioblastoma susideda iš daugialypių vėžinių ląstelių, taip pat  makrofagų ir monocitų. Visos šios ląstelės naudoja didelius gliukozės ir gliutamino kiekius. Gliutamino kiekis didėja dėl spinduliuotės ar vartojant vaistus nuo nekrozės. Deksametazono terapija sukelia hiperglikemija. Taigi, šiuolaikiniai gydymo būdai apgaulingai pagerina ligonio būklę, bet  nesustabdo, o priešingai skatina naviko augimą. Kas galėtų sustabdyti šį procesą? Tai iki šiol nėra žinoma. Tikimąsi, kad ateityje gydymas bus sutelkiamas į glioblastomos energijos apytaką ir taip sustabdys jos augimą.

Vertė: Jūratė Vilčinskaitė

Redagavo: Gailė Morkūnaitė

Originalus straipsnis: www.thelancet.com/oncology Published online July 14, 2010