Apie mus
Prisijunk prie mūsų
Užsisakyti naujienlaiškį
| ingrida |
| apie mano gydymą... |
| 2009.07.03 10:49:29 | |
|
2009 m. kovo 29 d., sekmadienis štai gavau 4-ą chemoterapijos kursą... jei kas nesupranta, mano chemoterapija tokia eksperimentinė, ją lašinti reikėtų kas dvi savaites, bet tarp trečios ir ketvirtos praėjo mėnuo... tiesiog užtruko dokumentų tvarkymas (norint tuos vaistukus gauti, mano GYDYTOJAI turi daug visokių raštų ligonių kasoms parašyti, paskui ten speciali komisija turi svarstyti ir skirti arba neskirti; pirmiausia buvo skyrę 3 kursus, dabar skyrė dar keturis)... dėl to mėnesio- nežinau, nesiskundžiu ir nieko nekaltinu- matyt taip reikėjo, visi darė, ką galėjo... ir taip visi man yra labai paslaugūs, tik, man atrodo, kad aš visiems neduodu ramybės ir esu labai įkyri...na, per šitą mėnesį jau buvo prasidėję kažkokie negerumai, kurie vis dar tęsiasi ir niekas nežino su kuo tai susiję... pirmiausia, akys... liejasi vaizdas, kartais dvejinasi, bet tai prasidėjo jau senokai, o pastaruoju metu kažkaip suintensyvėjo... antras dalykas, koordinacija ir pusiausvyra... vaikštau kaip girta ir nelabai galiu net savęs apsitarnauti... nors kažkaip jaučiu, kad čia susiję su akimis... bet kai taip per kokią savaitę pablogėja, nori nenori imi įtarti, kad galvoje vėl kažkas auga ir vėl apima panika, o kai tai dar sutampa ir su ketvirta chemoterapijos infuzija- galutinai tave parklupdo ant žemės ir nebegali nei valgyti, nei gerti, nes vos pabandęs tą padaryti iš karto viską palieki baltoje klozeto kiaurymėje... o blogiausia, kad esi įkalintas, kad turi atsisakyti VISKO, ką taip mėgsti: mokinių, kompiuterio, pasivaikščiojimo pavasarėjančiame lauke, bet ko, nes pajėgi tik atsistoti ir vos vos nukėblinti iki tualeto ir tai, tik labai lėtai... ir visai tai jau prileista vaistų nuo pykinimo, vadinasi... galų gale, taip išbuvusi (nesakau išgyvenusi) nuo antradienio iki penktadienio jau ryžtiesi priimti mokinį ir tai tau suteikia vilties, kad dar ne viskas prarasta... šeštadienį vietoj planuoto (cha cha!!) draugo gimtadienio šventimo supranti, kad turi susitikti su mylimais, tad nepaisant daugybės kilometrų važiuoji pas mamą, o kiti tėveliai (vyro) patys atvažiavo- taigi svarbiausi dalykai kaip ir nuveikti... pamiršau paminėti, kad trečiadienį, kitą dieną po infuzijos kviečiausi brolį į svečius, bet buvau tokia beviltiška, kad mūsų pokalbis baigėsi tuo, jog bežiūrėdami dailųjį čiuožimą per TV abu užsnūdom... atleisk, Broli, dar buvau giliai "narkotikuose"... beliko aplankyti tik sesę... ir padėkoti už jos sriubytę, kada tik paprašau... ačiū, tau, Sesute... AČIŪ visiems už Jūsų meilę ir pakantumą man, kai, rodos, būnu nepakenčiama... šiandien sekmadienis... jaučiuosi lyg ir geriau... galvoju, kad gal viskas ir pagerės... gal be reikalo panikavau... žiūrėsim... Žymės:
|