Prisijunk prie mūsų



Užsisakyti naujienlaiškį

Vardas:
El. paštas:


ingrida
apie mergaitę nominuotą titulu “tikiu, kad galiu”...
2009.07.03 10:42:28

2008 m. gruodžio 06 d., šeštadienis

ir vėl vaida... ir jai patinka, kai lyja ir nereikia niekur eiti... o eiles iš mūsų svetainės pirmojo puslapio “Nesakyki, kad viskas pražuvo ir t. t.” ir ji teigia išmokusi mintinai... ir ji mėgsta dirbti/ mokytis naktimis (kai aplink tylu, ramu), kai niekas netrukdo... “ateik, naktie, ir būki mano mylima” (V. Mačernis), o vakar jai jos buvusioje luokės mokykloje įteikė nominaciją pavadinimu “tikiu, kad galiu”, o ta proga net iš šiaulių konservatorijos atvyko dėstytoja, kad pagrotų jai vienai labai gražią dainą... ir dar ji sako, kad gyvenimas, tai stebuklas, kuriuo reikia džiaugtis.... ir kad jai labai patiko pasakoje geltonų plytų kelias išgirsti žodžiai, kad svarbiausia stebuklą įžvelgti paprastuose dalykuose... tai va tokia ta mūsų vaida – tikėtoja, kad gali...


beje, apie ją buvo rašyta žurnale “Luka”. Manau, žurnalo redaktoriai nesupyks, jei tą straipsnelį patalpinsiu čia, kad galėtume bent kiek geriau pažinti tą mūsų naują mergaičiukę...

Rubrika: Atvirai
Parengė: Daiva T.

VAIDA: aklumas netrukdo man gyventi

Septyniolikemtė Vaida gyvena nedideliame Žemaitijos kaimelyje – Luokėje. Čia ją visi pažįsta ir myli, čia ji puikiai jaučiasi ir nemano, kad yra kitokia nei bendraamžiai. Vaida paprasta, žavi, labai protinga mergina, tačiau... nuo kūdikystės ji nemato, yra visiškai akla.
Apie savo gyvenimą Vaida mums papasakojo be apmaudo, širdgėlos ir graudenimų. Atvirkščiai – ji kategoriškai nusistačiusi prieš visus, kurie ima jos gailėtis: ,,Akliems žmonėms nereikia užuojautos, nes jie lygiai tokie patys, kaip ir jūs. Tiesiog elkitės su mumis paprastai lyg mes matytumėme. Juk iš tikrųjų mes pasaulį ,,matome“. Tik savaip...

Vaikystė
Gimiau aš kaip ir visi – turėdama klausą, uoslę ir, žinoma, gebėjimą matyti. Tačiau labai skubėjau gimti, todėl į šį pasaulį atėjau septintą nėštumo mėnesį. Buvau gležnutė ir mane patalpino į neišnešiotų kūdikių inkubatorių, kuriame nuo deguonies perdozavimo visiškai apakau. Galbūt tai ir buvo medikų kaltė, bet aš nelinkusi ką nors kaltinti. Tai, kad nematau, tikrai neprivalau daužyti galvos į sieną ir skųstis. Nėra prasmės. Tai mano gyvenimas ir aš esu visiškai juo patenkinta.
Vaikystėje buvau labai išdykusi, todėl artimieji mane labiau saugojo. Tačiau aš vis tiek laksčiau lyg pasiutusi. Juk mano visi draugai buvo regintys. Gal atrodys keista, bet žaisdavau su jais gaudynių, mėtydavau kamuolį. Tiesiog bėgdavau į garsą ir visada pataikydavau. Jei nukrisdavo kur kamuolys, ir kas šūktelėdavo: ,,Vaida, atnešk“, nueidavau ir atnešdavau. Kaip tai įvykdavo nežinau, bet tuomet gyvenau ir bendravau su visais tarsi neturėčiau regėjimo negalios. Apskritai, nesupratau, kad esu kitokia nei kiti. Dabar, žinoma, gaudynių jau nežaisčiau:)

Šventės, baimės, nelaimingi atsitikimai
Man labai patinka Kalėdos, tiksliau labiau patinka jų dvasia. Patinka ieškoti dovanų, persirengti Kalėdų seneliu, užuosti kalėdinių vaišių kvapus. Tiesą sakant, gamina mama, nes aš nelabai sugebu, o svarbiausia man tai nepatinka. Žinoma, aš galiu užsitepti sau sumuštinį, tačiau bijau įsipilti iš arbatinuko karšto vandens. Negaliu, nes bijau. Jei nebūtų mamos šalia, įsipilčiau, bet kol kas esu labai laiminga, kad turiu tokią rūpestingą ir mylinčią mamą, kuri man padeda ir mane palepina.
Per vieną šeimos gimtadienį, kai dar nelankiau mokyklos, aš eilinį kartą išdykavau. Užsiropščiau ant stačių laiptų ir šokau nuo antro aukšto žemyn, bet užsikabinau už bortelio ir nulėkiau į apačią tiesiai ant galvos. Nežinau kaip neužsimušiau, bet tų pojūčių niekada nepamiršiu.


Hobi – dainuoti, skaityti ir naršyti internete
Man labai patinka ,,sėdėti“ internete, lankytis įvairiose svetainėse, rašyti elektroninius laiškus. Dabar viskas įmanoma. Tekstus aš surenku pati, o skaitau juos labai paprastai – mano kompiuteris - ,,šneka“.
Apskritai, skaitymas - vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Skaitau nuolat: arba pirštais knygas parašytas brailio raštu, arba ausimis - klausydama jų įgarsinimo kompaktinėse plokštelėse. Man labiau patinka skaityti pirštais, bet brailio raštu parašytų knygų nėra daug, o be to ne visos jos įdomios. Draugai galvoja, kad klausytis įgarsintų knygų yra labai paprasta, tačiau taip atrodo tik iš šalies. Kartais knyga būna įdomi, o įgarsintojo balsas arba jo balso tembras nepakenčiamas...Bet kadangi norisi ,,perskaityti“ visą, tenka prisitaikyti ar net pasikankinti. Labiausiai man patinka klasikinė literatūra: Makalau ,,Erškėčių paukščiai“, Š.Brontė ,,Džeinė Eir“, Voinič ,,Gylys“. Neseniai perskaičiau D. Tarakovskos ,,Lėliukę“. Tai labai graži istorija apie dauniukę mergaitę.
Visą kitą savo laisvalaikio dalį skiriu dainavimui. Nenorėčiau labai girtis, bet kadangi klausiate, pasakysiu: aš iš tiesų dainuoju gerai, turiu krūvas diplomų, esu nugalėjusi ne viename konkurse. O šiais metais planuoju pakliūti į ,,Dainų dainelę“.


,,Vaikai tikrai nėra žiaurūs“
Kad ir ką kas sakytų, manau, jog vaikai nėra žiaurūs. Tai tik suaugusiųjų pasakos. Vaikai turi blogų įpročių, jie nepagalvoja ką sako, tačiau ne iš blogos valios. Nėra blogų žmonių, yra tik blogi jų įpročiai. Žinoma, aš nekalbu apie žudikus ir vagis.
Šią vasarą aš jau du kartus viena važiavau į stovyklą. Mama įsodina į autobusą, palinki sėkmės ir atsisveikina. Kaskart važiuodama labai jaudinausi, bet vos išlipus stovyklos teritorijoje jaudulys kaip mat dingdavo – mane apsupdavo nuoširdūs ir linksmi bendraamžiai. Jie bendraudavo su manimi kaip su sau lygia, neakcentuodami mano negalios. O kai tekdavo išsiskirti stovėdavome apsikabinę ir verkdavome... Stovykloje ne tik susiradau daug naujų draugų, bet patyriau įvairių nuotykių. Dabar mano mama sužinos ir tą faktą, kad kartu su draugėmis šokau pro langą iš antro aukšto, nes kažkas užrakino duris...


Kaip aš ,,matau“ pasaulį
Žinau, kad žmonėms, kurie iš pradžių matė, o vėliau neteko regėjimo, psichologiškai su tuo susitaikyti yra kur kas sunkiau nei tiems kurie nemato nuo gimimo. Tačiau buityje jiems lengviau. Jie pažįsta daiktus, žino, kaip jie atrodo, gali įsivaizduoti, o aš nieko neįsivaizduoju. Kiekvieną daiktą susikuriu savo vaizduotėje pati, jį liesdama, jausdama jo formą, šilumą, faktūrą. Gal jis tikrovėje visai ne toks, bet patikrinti aš negaliu.
Žinote, kaip ,,skiriu“ spalvas? Pagal kitų pasakojimus ir savo pojūčius: geltona saulė – ji šildo, vadinasi geltona spalva yra šilta. Žolė žalia – ją liečiu, ji kvepia. Raudona – kraujas, todėl šios spalvos nekenčiu, man tai pati baisiausia spalva. Šokoladas rudas – jis saldus, man ruda spalva asocijuojasi su tuo, kad kažkas labai juokiasi.

Mokykla Kaune
Nuo trejų metų mane namie mokindavo speciali pedagogė, dirbanti su aklaisiais. Ji atvažiuodavo net iš Klaipėdos tam, kad šiek tiek pramokytų brailio rašto – skaityti ir rašyti, kad padėtų pažinti mane supantį pasaulį.
O, kai reikėjo pradėti lankyti mokyklą, tėvai mane išvežė į Kauną, nes ten buvo specialus aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras. Ten gyvenau ir mokiausi net aštuonerius metus. Šešerius iš jų verkiau kone nesustodama - labai ilgėjausi namų ir mamos. Mane guodė auklėtojos, bet, būdama dar mažiukė, net ir sėdėdama ant jų kelių, nenurimdavau – ašaros tekėjo upeliais. Dažnai sirgdavau, kad tik galėčiau sugrįžti ir kuo ilgiau pabūti namuose. Nors mane tėvai parsiveždavo kiekvieną savaitgalį, vis tiek aš ten būti negalėjau. Šiek tiek apsipratau tik po šešerių mokykloje praleistų metų.
Kaune išmokau skaityti ir rašyti, vaidinau, grojau kanklėmis. Mes turėjome specialius vadovėlius. Mūsų raštas - tai ne raidės ant popieriaus, o įspausti taškai. Skaitau aš pirštais liesdama iškilusius popieriuje taškelius, ir atpažindama jame raides, žodžius, sakinius.


Mokykla Luokėje
Prieš dvejus metus grįžau mokytis į Luokę ir pradėjau lankyti paprastą mokyklą kartu su visais bendraamžiais. Buvo labai sunku. Mano žinios buvo tokios skurdžios, kad teko lankyti klasę žemiau ir dar vytis klasiokus visose pamokose. Bet aš buvau užsispyrusi: mokiausi kartais net iki trijų nakties, papildomai dirbau beveik su visais mokytojais ir pasiekiau savo – mano vidurkis mokslo metų gale buvo 9.
Visi mokiniai labai draugiški, nuoširdūs ir žinau, kad mane myli. Iš kur žinau? Na, jie to atvirai nesako, bet aš jaučiu tą iš jų balso intonacijų, prisilietimų, pagalbos. Aš irgi visus juos labai labai myliu. Lytėjimas man yra labai svarbus. Kai atsakinėju per pamoką, visi mokytojai man duoda ranką. Taip suprantu, kad pašnekovas manęs klauso, suprantu, koks jo santykis į mane. Sunkiausia man fizika ir anglų kalba, o labiausiai nepatinka fizinis, nes mokytoja verčia mane sportuoti – daryti įvairius pratimus. Tačiau man labai patinka visi mokytojai, todėl į mokyklą einu su džiaugsmu.

Baimės, netikėtumai

Nors kiti neregiai myli šunis, aš nemėgstu gyvūnų, o kačių ir šunų juo labiau. Aš jų bijau. Bijau, nes negaliu nuspėti jų elgesio. Juk jie nešneka ir negali man pasakyti, kaip mane vertina ar ką planuoja daryti po akimirkos. Prie mūsų namo yra šuo, katė, bet ir jų aš vengiu. Bijau.
Tačiau antra vertus aš labai mėgstu baisius, ekstremalius atrakcionus. Tarkim amerikietiškuose kalneliuose man visai nebuvo baisu, tik šonus atsitrankiau.
Žinoma, apart piktų gyvūnų neregių tyko ir kitokie netikėtumai. Tarkim maistą aš atsirenku pagal kvapus: juk ,,Ace“ ar ,,Ariel“ nei valgysi, nei gersi. Jie turi savo specifinį kvapą. O be to šaldytuve jų niekas ir nelaiko. Tarkim aš nemėgstu žuvies, galiu gyventi be mėsos, bet labai mėgstu cepelinus ir įvairias daržoves. Jei paragauju ir man neskanu, pastumiu lėkštę ir sakau: ,,Fu, ne“. Labai mėgstu tortus, pyragus, saldainius. Tačiau daugelį produktų pagal išvaizdą nepasirinksi, tenka juos tikrinti liežuviu.


Esu ,,kietesnė“ nei atrodo
Norite papasakosiu, kaip aš perku saldainius? Ogi atsistoju priešais pardavėją ir sakau jai: ,,Prašau man išvardinkite, kokių turite saldainių. Ji vardina, vardina, tada aš ir sakau, o šituos prašau duoti man paliesti. Ji duoda paliesti. Tada aš ir vėl sakau, o dabar man šį saldainį pasverkite, nes aš noriu jį paragauti, o jei bus neskanus, neišgyvenkite, aš už jį vis tiek sumokėsiu. Taip ir renkuosi. O jei kuris saldainis man patinka, nusiperku jų daugiau.
Kartą Kaune vienoje ,,Maximoje“ mane apgavo 1 Lt. Niekada šito nepamiršiu. Su drauge pirkau pusę kilogramo saldainių ir riešutų. Prie kasos sumokėjau, išėjau. Po to draugė pažiūrėjo į kasos čekį ir pasakė, kad saldainių yra mažiau nei kad sumokėjau. Nuėjome į kitą parduotuvę, dar kartą juos pasvėrėme ir aš ,,užsidegiau“. Sakau draugei: ,,Grįžtam“ , o ji man sako: ,,aš tau duosiu ne 1 Lt, o 5 lt. tik niekur neikim.“ Bet aš užsispyriau. Grįžau prie tos kasos. Kasininkė ant manęs kėlė balsą ir ,,išdėjo“ į šuns dienas. Tuomet aš nuėjau į informaciją ir išsikviečiau valdžią. Jos ilgai ten aiškinosi, ir galų gale kasininkė manęs atsiprašė. Norėjo ir tą litą atiduoti, bet aš jai jį padovanojau ir dar pridūriau: ,,Gali tą litą turėti, bet tokių kaip mes daugiau nė nemėgink apgaudinėti.“ Atsisveikinau ir išėjau pro duris.
Metalinius pinigus aš pažįstu juos lytėdama, bet dėl popierinių visada klausiu aplinkinių. Šiaip ant popierinių pinigų yra specialūs akliesiems skirti ženklai, bet aš jų neužčiuopiu – jie per daug nekokybiškai pagaminti.


Geriausia draugė, vaikinai, ateities planai
Turiu dvi geriausias drauges keturiasdešimtmetę psichologę Rasą ir vienmetę Vilmantę. Ji yra labai įdomus ir nuoširdus žmogiukas. Aš ją labai myliu. Mes kartu einam į kavines, teatrus. Teatre aš žiūriu spektaklį klausydama. Kartu su ja einame pasivaikščioti, šnekamės, juokaujame. Man patinka, kad ji, kaip kitos merginos, dar nesvaigsta dėl bernų. Nesakau, kad tai blogai, tačiau kol kas man yra daug daugiau kitų įdomių temų.
Meilė manęs dar neaplankė, bet aš dėl to nė kiek neišgyvenu. Manau, kad viskam savas laikas. Kadangi po mokyklos planuoju studijuoti, tai galbūt ten susitiksiu sau skirtą vaikiną. Žinau tik vieną, kad su neregiu draugauti ir gyventi nenorėčiau. Nežinau, kodėl, tiesiog nenorėčiau ir tiek.
Kadangi paminėjau studijas, galiu prasitarti ir apie savo planus. Iš pradžių labai norėjau studijuoti žurnalistiką, tačiau dauguma žmonių man tvirtino, kad akliems tai padaryti būtų pernelyg sudėtinga. Bet ačiū Dievui, turiu dar vieną svajonę – noriu tapti muzike. Na, o po to, jei viskas bus taip, kaip planuoju, gal kokioje radijo stotyje vesiu muzikinę laidą.

Kreipimasis į bendraamžius
Norėčiau pasakyti visoms LUKOS skaitytojoms, kad žmonės neregiai tokie patys kaip ir jūs. Todėl nereikia mūsų gailėtis, tiesiog bendraukite su mumis kaip su visais ir leiskite jus paliesti. Juk liesdami, mes ,,matome“ pasaulį. O jei norite, galite man parašyti laišką, aš mielai jums atrašysiu. Rašykite man Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Žymės:


 

Parašyti komentarą
Slapyvardis:

E-mail:

  Enter text shown in left: