Apie mus
Prisijunk prie mūsų
Užsisakyti naujienlaiškį
| ingrida |
| apie vaidą... kuri tiesiog atėjo į mano gyvenimą... |
| 2009.07.03 10:41:36 | |
|
2008 m. gruodžio 06 d., šeštadienis gavau laišką... nuo vaidos... kokių aš tik dabar negaunu laiškų... bet tai buvo labai nuoširdus aklos mergaitės laiškas... gyrė mane už mano nuoširdumą, teigė perskaičiusi mano dienoraštį ir sakė, kad turbūt esu gera mokytoja, prašė atrašyti, jei galiu... sakė seniai norėjusi parašyti, tik vis nedrįsusi, o dabar pagaliau sukaupusi visą drąsą ir parašiusi (kai pagalvoju, ko gi čia nedrįsti?)... tik atsakiusi jai ir uždavusi keletą klausimų truputėlį patekau ir į neregių pasaulį- sužinojau, kad yra speciali kompiuterinė programa, kuri jiems garsiai paskaito, kas parašyta ir renkant žodžius klaviatūra praneša, kokią raidę spaudžia... pasiguodė tik, kad klaikiai skaito svetimas kalbas... sako, jog kompiuteris jai- langas į pasaulį, taip ji gali bendrauti ir skypu, ir rašyti elektroninius laiškus, ir mokytojams siųsti namų darbus, o jie jai- užduotis... ir dar- ji man atsiuntė vieną savo rašinių, kurio turiniui, kaip vėliau išsiaiškinom, ji irgi nelabai pritaria(nes aš jai išsakiau savo nuomonę, kad aš blogų jaunų žmonių nematau- man jie visi geri), tada ji paaiškino, kad tiesiog bandydama stoti į Nacionalinę moksleivių akademiją mokytis lietuvių kalbos buvo gavusi tokią temą, tai ir teko paklausinėjus “senų mokytojų” ir prisirinkus jų nuomonių parašyti kažką tokio. O šiaip dabar ji mokosi Šiaulių konservatorijoj ir sako, kad dar irgi nesutiko nė vieno netikusio žmogaus. Taigi štai vienas iš Vaidos Butautaitės rašinių jai duota tema (privalome sutikti, kad gal pasitaiko ir tokio jaunimėlio...), bent jau išdėstyta labai gražiai ir sklandžiai...Ką mano karta gali keisti šiandienos Lietuvoje? Mano kambaryje skamba lyrinė muzika, tad nuotaika turėtų būti šviesi ir lengva, bet taip nėra, nes kaip įkyrios musės galvoje sukasi anaiptol nešviesios mintys. Spauda, radijas, televizija kalba, rašo vis apie negatyvius mūsų gyvenimo reiškinius, nors, rodos, laisvoj, Nepriklausomoje Lietuvoje jų neturėtų būti. Bet yra, aš pati su jais susiduriu ir dažnai pagalvoju, ką galėtų padaryti mano karta, kad gyventi būtų šviesiau ir geriau, ką turėtų pakeisti mano karta šiandienos Lietuvoje. Manau, kad pasikeisti pirmiausia turėtume mes patys. Mes įnirtingai reikalaujame pagarbos sau, nuolat primename savo teises, bet ar mes gerbiame tuos, kurie šalia mūsų, ar pagalvojame apie jų teisę girdėti kultūringą žodį, matyti kultūringą elgesį? Pasiklausykime, kaip jaunuoliai kalba autobusų stotelėse, kavinėse, parduotuvėse, kaip jie keikiasi mokykloje, atsikalbinėja prieš mokytojus, niekina juos ir į akis, ir už akių kaip atžariai elgiasi su pačiais brangiausiais žmonėmis-tėvais! Tad jei reikalaujame pagarbos sau, kodėl negerbiame kitų? Tik man atrodo, kad taip elgdamiesi mes negerbiame ir savęs . Jokiu būdu netvirtinu, kad visas jaunimas šiandien toks, bet labai skaudu, kad tolerancijos, savitarpio supratimo, paprasčiausio išsiauklėjimo labai trūksta. Dažnokai tenka girdėti žodžius „užmušti laiką“. Man laiko užmušinėti netenka, man jo vis trūksta, nes dabar tiek daug visokiausių įdomių užsiėmimų, apie kuriuos mūsų seneliai, net tėvai nė nenutuokė. Bet ir vėl labai jaudina tai, kad jauni žmonės naudojasi šiandienos pasiekimais, nieko neduodami savo dvasiniam pasauliui, netobulėdami. Jie valandų valandas sėdi prie kvailiausių kompiuterinių žaidimų, įnirtingai naršo po menkaverčius internetinius puslapius, knygą jiems keičia internetiniai plepalai. Jų smegenys įpranta tingėti, jos tingės ir tada, jeigu neduodie toks „ išprusėlis“ pateks į seimą ir lems kitų žmonių ateitį. Bet baisiausia, mano nuomone, tai, kad daliai jaunų žmonių absoliučiai niekas neįdomu. Tada lieka gatvė su tokiais pat jaunais žmonėmis. Ką jie „išmąsto“, girdime ir skaitome. Suprantu, kad visų pomėgiai negali būti vienodi, kad per prievartą brukama knyga ar opera nepasidarys mėgstamu užsiėmimu, nors man labai norėtųsi, kad jaunimas skaitytų knygas, domėtųsi teatru, būtų visapusiškai išsilavinęs. Dar aš negaliu suprasti, kodėl jauni žmonės bijo daryti net tai, kas jiems patinka, priimtina, kodėl jie bijo pasirodyti geri, nenori apginti savo nuomonės. Štai kad ir toks pavyzdys. Mokykloje ruošiamasi kokiam nors renginiui. Neduok Dieve, jeigu mokytoja paprašo padainuoti lietuvių liaudies dainą, dalyvauti skaitovų konkurse .Gal niekas nesugeba? Priešingai! Kiekvienoje klasėje yra gabių mokinių. Tačiau, ką pagalvos kiti, jeigu tu imsi ir uždainuosi šimtametę liaudies dainą ar gražiai, įsijautęs perskaitysi eilėraštį. Juk tuojau atsiras tokių, kurie išsišaipys, išsijuoks, pavadins tave atgyvena. Košmaras! Kraipytis, staipytis scenoje, atliekant kelių žodžių dainą, puiku, bet dainuoti liaudies dainas, deklamuoti- kokia gėda! Nesuprantu, kaip galima taip lengvai pasiduoti kitų nuomonei ir visai neturėti savosios , o turint – taip bijoti ją apginti. Man ne gėda nei dalyvauti konkursuose, nei dainuoti liaudies dainas. Aš didžiuojuosi, kad sugebu tai daryti. Ir man visai nesvarbu, ką pagalvos draugai ar tie, kurie šaiposi iš kvailumo arba iš pavydo arba dėl to, kad visiškai negalvoja apie ateitį. Blogiausia, kad ne tik patys negalvoja, bet trukdo ir kitiems rimtai ruoštis gyvenimui. Pamokų metu jie rašinėja SMS, patys nesiklauso mokytojų aiškinimo ir trukdo kitiems klausytis, piktybiškai nedaro namų darbų ir pašiepia tuos, kurie daro, kurie nori kažko gyvenime pasiekti. Kartais pagalvoju, kad tokie prisiverstų perskaityti nors vieną gerą knygą. Kiek daug galima išmokti iš knygų! Esu neregė, man prieinama tik maža dalis tų knygų, kuriomis lengvai gali naudotis regintieji, bet kiek jau gero radau perskaitytose knygose! Kaip gaila, kad žmonės neįvertina to, ką jie turi, nesuvokia, koks stebuklas yra matyti, girdėti, jausti. Aš nematau, bet, nors kiti gal tuo ir netiki, esu laiminga. Laiminga, kad turiu gerų draugų, kad turiu nuostabius tėvus ir kitus artimuosius, kad visą laiką vis ko nors noriu ir iš visų jėgų siekiu savo tikslo. Aš tik labai norėčiau, kad žmonių tarpe būtų daugiau tolerancijos. Kartą vasaros stovykloje kepėme dešreles. Ant stalo buvo padėtos stiklinės su sultimis. Išgėrusi pastačiau stiklinę į vietą. Viena mergaitė, pritrūkus stiklinių, paėmė manąją ir, matyt, pamiršusi, kad aš tik akla, bet ne kurčia, garsiai paklausė, ar iš tos stiklinės gėrė ta, a k l a, ir , išgirdusi teigiamą atsakymą, stiklinę išmetė. Gal ji manė, kad aklumu galima užsikrėsti? Tada, prisipažinsiu, buvo skaudu, o dabar man paprasčiausiai gaila tų, kurių niekas neišmokė tolerancijos. Atrodo, tiek nedaug tereikia, kad žmonės pasidarytų jautresni, tolerantiškesni, nuoširdesni. Jeigu, kaip jau sakiau, kiekvienas pradėtų nuo savęs ir pamąstytų, o ką gali jis, kad pasaulis būtų gražesnis, daug kas pasikeistų į gerąją pusę. Kiekvienas iš mūsų gali labai daug: juk net nuoširdi šypsena sutiktam žmogui praskaidrina jam dieną. Jei kasryt bent vienam žmogui pasakytume komplimentą, jeigu kasdien popieriaus lape užrašytume, ką mes šiandien padarėme gero, ar sukūrėme bent vieną žmogiškąją vertybę, kokia graži pasidarytų Lietuva! Parašiau ir susimąsčiau : tai ką gi daryti, kad taptume geresni, doresni, nes juk mes kursime ateities Lietuvą?! Manau, kad apie tai reikia kuo daugiau kalbėti, rašyti, kuo daugiau veikti mūsų sąmonę gyvu pavyzdžiu. Juk yra Lietuvoje daugybė puikių žmonių! Esu tuo tvirtai įsitikinusi, bet ar dažnai matome juos televizijos ekrane, ar pakankamai dažnai girdime apie juos per radiją, ar dažnai skaitome apie juos spaudoje? Labai retai. Taip galvoju ne tik aš, bet ir daugelis mano pažįstamų, kuriems iki gyvo kaklo įgriso smurtas, seksas, pigūs juokeliai, blankios programos. Grožio yra, tik jį parodykime. Gal bent taip pavyks nutiesti nors mažytį takelį į grožio salelę, kuri yra kiekvieno širdyje. Žymės:
|