Apie mus
Prisijunk prie mūsų
Užsisakyti naujienlaiškį
| ingrida |
| apie dieną, kai nesinori nieko (tik pasislėpus nuo visų tūnoti tamsiam kamputį.. |
| 2009.07.03 10:40:49 | |
|
2008 m. gruodžio 05 d., penktadienis kai nemiegojau, tai nemiegojau, o kai pradėjau... tai- baisu... šiandien, pavyzdžiui, turėjau keltis 9-ą, 9.30- švitintis, 11-ą būti Antakalnio poliklinikoje pas psichologą, 12-ą ten pat darytis EEG... (dėl komisijos dabar turiu daug visokių kvailų procedūrų atlikti- ką gi, reikia tai reikia) bet... kai nuskambėjo žadintuvas, aš jį išjungiau ir galvojau dar pagulėsiu... pagulėjau:)... pažiūriu paskui į laikrodį... 10.20... gerai, kad jau pramokau nebestresuoti, nepanikuoti, nors vieną akimirką buvo tokia mintis kilusi, bet paskui pagalvojau- stop, ramiai, jei taip atsitiko, vadinasi taip ir turėjo atsitikti... vadinasi, taip geriau...ramiai atsikėliau, susiruošiau, netgi užkandau, nuvažiavau į švitinimus, iš ten susiskambinau su poliklinika ir persikėliau susitikimą su psichologu į antradienio 8.00 (vis tiek ten turiu būti 9.30 pas šeimos gydytoją), o paskui ramiai nuvažiavau į EEG, bevažiuodama dar pakalbėjau su vienu žmogumi.... jis iš pradžių man paskambino- aš lyg ir jaučiau, kad su nieko nenoriu kalbėti, bet paskui kažkas viduje pašnibždėjo, kad reikia, tad perskambinau- buvo gražus pokalbis... prie EEG, buvau 12.17, bet ten nebuvo nė vieno žmogaus, tad įėjau iš karto ir buvo labai maloni gydytoja... ji man užrašė tą EEG vis kartodama, kad gražiai rašosi- gal todėl, kad nejaučiau jokio streso ir įtampos (įsivaizduoju, kaip ji galėjo "rašytis", jei būčiau jaudinusis dėl to, kad viską susigadinau, kad pramiegojau, jei nebūčiau taip gražiai pakalbėjusi su tuo žmogumi ir jei nebūčiau išsimiegojusi, pagaliau)... o mano tikslas dabar įrodyti invalidumo nustatymo komisijai, kad man nebėra epilepsijos ir kad galiu vairuoti mašiną... taigi ši procedūra man buvo labai svarbi... be abejo, po dviejų savaičių radioterapijos ir ne taip senai atliktos operacijos (prieš mėn.) kažkoks aktyvumas vistiek bus... grįžusi supratau, kad šiandien ne mano diena ir kad šiandien nenoriu nieko matyti ir su nieko bendrauti- atšaukiau numatytą susitikimą, nors net pokalbiai telefonu atrodė be galo sunkūs... paskui pavalgiau, ilgai gėriau kavą žiūrėdama TV (vistik prisiverčiau paskambinti dviem labai svarbiem žmonėm ir atšaukti du reikalingus susitikimus- taip parodydama savo silpnumą ir tai man nebuvo lengva, patikėkit, bet... tiesiog negalėjau prisiversti to daryti...) nes kartais ir man reikia atsitraukti, nebūti, būti tik su savimi... tik su kažkuo ar gal su niekuo... gal tik su savim... o paskui atradau (tiesą sakant jau vakar atradau, bet šįvakar “užvežė” mokinio Domo atsiųsta grupės “5nizza” daina “Белые рубашки” apie psichinius ligonius ir ten dirbančius gydytojus. žemiau pateikiu nuorodą, kas norit, galit parsisiųsti- su visu videoklipu.... tekstas labai geras... štai keletas ištraukų iš jo: “Ах как мало нам для счастья надо”... “Белые халатики- это наши братики”... “Нам летать неположено по документам”... http://www.megaupload.com/?d=OEZWV26I o ten, visame videoklipe tokia atmosfera.... gydanti... žiūrėjau ir klausiau gal šimtą kartų.... vyras iš kito kambario klausia, ar aš neišprotėsiu klausydama tą pačią dainą šimtus kartų, sakau nežinau- gal jau išprotėjau... o gal kaip tik gydausi... kas pasakys... bet palengvėjo... vėl panorau rašyti... kalbėti... daryti darbus... kartais kai labai kažko reikia- tai, matyt, tas kažkas tau ir yra atsiunčiama, tik reikia mokėti priimti, pastebėti... be stresų ir be baimės... ramiai... išbūti ir išlaukti... viskam savas laikas... Žymės:
|