Apie mus
Prisijunk prie mūsų
Užsisakyti naujienlaiškį
| ingrida |
| apie (ne)sugebėjimą atleisti... |
| 2009.07.03 10:36:05 | |
|
2008 m. lapkričio 26 d., trečiadienis kartais būna supyksti be galo... rodos nekalbėtum su kažkuo ir net nesisveikintum šimtą tūkstančių metų.... ir teisingai... juk jis toks pasipūtęs, arogantiškas, taip tave įžeidė, įskaudino- juk turi teisę pykti ir neatleisti, nedraugauti, nekalbėti... taip jam, kiaulei ir reikia... ir tegu jam niekas niekada nesiseka... na, gal taip piktai ir nebuvai pagalvojęs, bet kažkokį keršto planą vistik rezgei... juk visada buvai jam toks geras, nuolankus, visada jam tik nuolaidžiaudavai, o jis visada tave žemino, niekino, apgaudinėjo ir tai jau kartojosi šimtus kartų...taigi, pagaliau tavo kantrybė baigėsi ir tu nesprendei- gana... baigta... velniop... nereikia man tokių draugų... bet ateina nauja diena ir tu supranti, kad visi mes teesam žmonės ir kad kažkas vistik privalo pabūti mažesnis ir paminti savo aroganciją, išdidumą ir pirmas žengti žingsnį susitaikymo link... juk pasaulį valdo GĖRIS ir MEILĖ, o ne išdidumas, pyktis, arogancija, tuščios ambicijos ir svaidymasis kaltinimais... ir tu dar kartą peržengi per save... ir paskambini tam, kad pasakytum, jo nepyksti, jog jis žinotų, kad gali ramiai gyventi ir kad jo diena būtų gražesnė- juk gal ir jis bijojo kaip mažas zuikutis, gal jo širdutė drebėjo ir jis norėjo, bet nedrįso skambinti, nes jautėsi kaltas... ir kai tu jam pasakai, kad jam atleista, išgirsti keistą frazę, kad jis jaučiasi kaltas, jog naudojasi tavo gerumu... bet juk gerumas ir meilė ir yra tam, kad jais naudotis... bet nepamirškime, kad juos reikia ne tik imti, bet ir duoti... Žymės:
|