Apie mus
Prisijunk prie mūsų
Užsisakyti naujienlaiškį
| ingrida |
| apie linksmą liūdesio vakarėlį (įkvėpta davido bailio eilėraščio “PITY PARTY”).. |
| 2009.07.03 10:34:54 | |
|
2008 m. lapkričio 24 d., pirmadienis PITY PARTYBeat up, wrung out, hung up to dry I know. everybody feels that way from time to time I'd invite you to my pity-party but there's only room for one So me and my circumstances, we gonna have some fun Yeah, we'll talk about the woulda-beens and talk about the coulda-beens We'll even get indignant about the stupid shoulda-beens. Well hey, even the greatest juggler drops a ball or two The question still remains what then does one do? This ball got too heavy and I dropped it for a sec Good a time as any to do a little check God knows I ain't superman - Never claimed to be I must confess this was a test I thought was behind me. Now, dragons have a way of creeping up on you Giving you some time to figure out what you will do. But demons are a different beast and catch you unawares They sting the soul and make fear become your only care DAMN those demons and the speed at which they fly You think they're gone but then they're back to spit into your eye. Well it's taken me some time but here's one thing I know. A party full of only pity simply cannot grow Even the wildest demons get bored and turn away It's midnight now but soon is gonna come a brand new day And anyway deep down I've known it from the start It's a complicated matter since it's a matter of the heart Party's over. Wrap it up. We got better things to do. Life goes on; so will I; and thank God, so will you. David m. bailey 11-23-08 Durham, NC Ačiū, Davidai... Tu- nuostabus... Kaip ir visada... Kai tik gavau tavo eilėraštį, net nespėjusi dorai į jį įsigilinti iš karto išvažiavau į "nemokamą soliarumą" (taip aš vadinu radioterapiją, nes ten juk švitina:)- į savo pirmąjį seansą... Ką ten pirmąjį?! Šiemet pirmąjį... Juk žiemą reikia truputį “įdegio”, o jei dar duoda nemokamai, kodėl gi ir neapasinaudoti, ar ne? O diena tokia graži... Taip ir norisi uždainuoti: “Žiema, žiema, snaigės veidą bučiuoja, ir taip gera širdy, o kodėl nežinau...” Taip gražiai sninga dabar, sninga į viršų- geras !!!, o prieš tai švietė saulutė... Bet aš gi norėjau apie tavo eilėraštį papostringauti... Taip jau yra, kad šie vakarėliai skirti švęsti mums vieniems... Tai ne kokie draugų vakarėliai, kur susirenkama ir geriamas vynas, alus, šampanas... Kur skamba dainos, kur šokama, kur bučiuojamasi... Šie vakarėliai, tai- asmeninai vakarėliai... Tik Tavo, Tik Mano... Nerandu tinkamo žodžio tavo žodžiui “pity”... Gal sakysiu “linksmas liūdesio vakarėlis”, ir jame vietos niekam kitam tikrai nėra, tai- vieno aktoriaus šou... Vieno aktoriaus teatras... Kuriame niekam kitam vietos tiesiog nėra... Tai linksmas spektaklis, su daugybe įvairių dekoracijų, vaidmenų, rolių, personažų, kur pagrindinė linija yra linksma, o ne liūdna...Tame spektaklyje būna visko- ir pykčio, ir aistros, ir fokusų, ir melo, ir apgaulės, ir meilės, ir nusivylimo- žodžiu, kaip tikrame spektaklyje... Su tikromis dekoracijomis... Su kaukėmis... Žinau, kad mes ne supermenai- juk niekad ir nesakėm tokie esantys... Ir bijom tų drakonų, ir demonų, ir pabaisų, kurie lenda iš už dekoracijų- ne toks turėjo būti scenarijus... Kas jį rašė? Perrašykit prašau... Nors gal ne... Palikit- taip tik dar įdomiau... Juk po vidurnakčio visi demonai dingsta- svarbu sulaukti vidurnakčio, o aktorius žino- čia tik scena, o jis tik aktorius, todėl jam nieko neatsitiks... Jis tik dar truputį palauks ir ateis nauja diena... Ir vėl švies saulė, čiulbės paukščiai, demonų nebebus... Ir spektaklis bus baigtas... Užuolaidos nusileis... Žiūrovai plos... Neš gėles... Prašys pakartoti... Dar ir dar... Bet tik TU žinai, kad tai nepakartojama, kad tai jau praeityje, kad spektaklis baigėsi... O rytoj prasidės gyvenimas... Rytoj- sukviesi draugus ir ŠVĘSI... Be dekoracijų, be kaukių, švęsi TIKRĄ GYVENIMO ŠVENTĘ... Žymės:
|