Apie mus
Prisijunk prie mūsų
Užsisakyti naujienlaiškį
ingrida |
apie(ne)mėgstamą darbą... |
2009.07.03 08:25:07 | |
2008 m. lapkričio 22 d., šeštadienis daug bendrauju su jaunais žmonėmis- namuose juos privačiai mokau anglų kalbos (pagal verslo patentą). Ir visi jie dvyliktokai- ant slenksčio į savo gyvenimus- savarankiškus gyvenimus). Dažnai padiskutuojame apie tai, kokias specialybes/ profesijas jie norėtų pasirinkti. Kartais taip pagailsta tų jaunų, talentingų, gražių žmonių, kurie kupini idėjų, bet suvaržyti baimių, visuomenės jiems primestų stereotipų. Dauguma sako, jog norėčiau būti tas ir tas, bet stosiu į teisę, verslą ir ekonomiką, deja... Yra dar ir kita kategorija jaunų žmonių, kurie apskritai nebeturi svajonių, tik žino, kas šiais laikais apsimoka, o kas- ne... Jie nebenori būti pilotais, poetais, aktoriais, riedučių sporto mokytojais... Kodėl taip? Kur pabėgo mūsų svajonės? Kas jas pagrobė? Visi galvoja tik apie gerai apmokamus darbus, apie šiltas, patogias vieteles, skanų maistą, o kas toliau? O toliau... Ateina KRIZĖ... Kodėl dabar visi prakalbo apie tą krizę?Manau, KRIZĖS būna tik žmogaus viduje, o visokios ten ekonominės ir taip toliau- nesvarbu... Krizė ateina tada, kai ryte nebenori keltis iš lovos, nes galvoji “Ech, dar viena sunki diena... ir vėl į tą prakeiktą darbą"... O ir darbe viskas nemiela, visi lyg svetimi... Nuvargsti žmogus be galo... Grįžti namo- niekas nebemiela, net šeima erzina (ir vyras/ žmona ar vaikai, rodos, įkyri...) Toks irzlus, piktas tampi, o kai tai tęsiasi diena po dienos, metai po metų, kartais ir depresija galima susirgti ir kitais negalavimais... Ir ateina tada tos KRIZĖS... vidinės... Tos, kurios svarbiausios... Visai kas kita, kai žmogus dirba mėgstamą darbą. Tada jis/ ji su džiaugsmu ryte keliasi ir eina į jį kaip į šventę, nes nori nuveikti dar kažką įdomaus- jis kupinas idėjų, sumanymų... Rodos, kalnus galėtų neversti... Ten jis, galima sakyti, net nedirba, o pailsi... Ir namo grįžus, jam visai nereikia ilsėtis, ar bartis, ar pyktis- jis LAIMINGAS, nes realizuoja save... Tarkim aš... Mokau mokinius namie. Dievinu savo darbą. Visada kartojau, kad anglų kalbos mokymas- tai net ne darbas, o būdas bendrauti, pažinti žmogų, tik kalbantis svetima kalba... Be abejo, kalbu apie individualų mokymą, kada dirbi su vienu žmogumi ir turi galimybę daug su juo kalbėtis, gerti arbatą, valgyti šokoladą ir pan. Aišku, visame tame yra ir gramatikos taisyklės ir visi kiti egzamino reikalavimų padiktuoti dalykai, bet esmė- bendravimas ir gyvenimo mokymasis vienam iš kito... Dažnai užsimezga toks glaudus ryšys su tais jaunais žmonėmis, jog atėjus laikui išsiskirti ašaros skruostais rieda, o paskui, dar ir po keletos metų tie mokiniai sugrįžta, nori išgerti kavos, aplankyti, pabendrauti, dėkoja už gerai praleistą laiką, už gyvenimiškas pamokas, nors, rodos, jie mane išmoko daugiau, nei aš juos... Dažnai susirašinėjam elekroninais laiškais, nes dalis jų išvyksta mokytis į svečias šalis... Beje, mokykloje mokytojauti- kas kita... Ten man irgi patinka, tik yra keletas bet... Ten kartais būna prievartos elementų, per kuriuos man labai sunku peržengti, nes nemėgstu prievartos... Iš esmės jai prieštarauju... Ten reikia versti mokinius nešioti uniformas, rašyti jiems pažymius, be to, mokinių grupės didelės- tokio ryšio neužmegsi, kai klasėje koks 15-17 žmonių. Įstrigo vienas atvejis, kai jau sirgau ir teko apsilankyti mokykloje tam, kad nuneščiau nedarbingumo pažymėjimą... Menu, buvo prieškalėdinis laikotarpis... Visur jau tvyrojo tokia šventinė atmosfera- Kalėdų laukimas... Atgimimo laukimas... Pamenu, užsukau į vadovų kabinetą ir lyg tarp kitko paklausiau kaip sekasi, kaip gyvuoja? Kažkas atsakė, jog viskas lyg ir gerai, tik kad va- mokiniai nenori puošti mokyklos, nenori ruošti Kalėdinio renginio... Ir tada galutinai supratau, kad gal aš nebenoriu ir nebegaliu dirbti mokykloje- gal mano vieta ne TEN. Nes man, KALĖDOS, tai visų pirma- širdies puošimas, o ne langų... Na ir kas, kad prikabinėsim MAXIMOS blizgučių ant sienų ir langų ir dar per prievartą? Ar tada jau ateis Kalėdos? Suprantu, kad reikia kažkaip skatinti mokinių kūrybiškumą ir pan., bet gal pirmiau reikia su jais kalbėtis apie ESMĘ, o ne per jėgą versti juos kažką daryti?... Visada sunkiausia mokykloje man buvo ta prievartos sistema- daryk tą, nedaryk to... O kaip versti, jei pati tuo netikiu?! Kalbėtis reikia- kad jie patys suprastų, pajaustų, juk žmogus iš prigimties ir geras, ir protingas... Tik ar mes, mokytojai, patys tokie esam? Gal bėda, kad mes patys sugadinti ir gadiname tuos jaunus tyrus žmones, pasmerkiam juos sumaterialėjimui, nužmogižkėjimui?! Manau, kad iš prigimties esu MOKYTOJA, bet gal tik ne tokia, ne mokyklos, ne prievartos sistemos, o kalbėjimo, bendravimo, padėjimo atsiskleisti, surasti save, ieškoti, klaidžioti... Gyvename materialiame pasaulyje, todėl reikia ir pinigų- juk ir valgyti reikia, ir apsirengti, ir t. t. Todėl idealu, kai pavyksta suderinti šiuos du aspektus- mėgstamą darbą ir gerą užmokestį už jį... Džiaugiuosi, jog man pavyko... Daug neturiu, bet kiek turiu, tiek pakanka... Kita vertus, visada skatinu jaunus žmones tikėti savo svajonėmis ir nebijoti jų realizuoti, nes jei darysi tai, ką mėgsti, nepatirsi vidinių KRIZIŲ, o tada jau ir jokios ekonominės krizės baisios nebebus... Kiek turėsi, tiek užteks... Žymės:
|