Prisijunk prie mūsų



Užsisakyti naujienlaiškį

Vardas:
El. paštas:


ingrida
apie negalėjimą nerašyti...
2009.07.03 08:21:25

2008 m. lapkričio 21 d., penktadienis

Visą laiką mėgau daug kalbėti ir visus visko mokyti... Kartais kai kas ant manęs už tai pykdavo... “Mokytoja”- šaipydavosi (rimčiau ar švelniau). Kartais ir visai rimtai susipykdavom... Bet visada visus visko mokydavau- matyt TOKIA buvau iš prigimties- mananti, kad esu gal išmintingesnė, gal geriau žinanti, o gal tiesiog toks būdas- visiems viską aiškinti... Bet juk ne iš blogos valios... Ir visada galvoje kirbėjo mintis parašyti knygą- tik vis nesugalvodavau apie ką- norėjosi kažko TIKRO, išgyvento... Kai susirgau, buvau sugalvojusi rašyti knygą apie savo ligą ir patirtis susijusias su ja... Kartą net pradėjau- neišėjo, deja... Mečiau... Ir tik DABAR, po šitos- ketvirtos- operacijos- atėjo į galvą mintis kaip save išreikšti... Pradėti rašyti tą dienoraštį... Tai lyg ir savotiškas mokymas niekam neįkyrint (kas nenori- gali neskaityti), lyg ir savotiška knyga, ir TIKRA (nes čia tikrai nieko nemeluoju- rašau tik tai, ką jaučiu ir išgyvenu- tad supratau suradusi RAKTĄ savirealizacijai... Todėl ir nebegaliu miegoti naktimis, nes norisi viską užrašyti, aprašyti, o laiko taip trūksta...

Dabar man vėl ir vėl prisimena 25-asis mano vieno mėgstamiausių poetų Vytauto Mačernio rudens sonetų:

Man neramu. Aš savo nerimą bandau
Išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais,
Bet neišreikštas nerimas nešt dar sunkiau -
Be žodžių man sunku, bet dar sunkiau su jais.

Žinau, kad vakar mintys niekad nebegrįš
Ir miręs jausmas antrą kartą nepabus,
Todėl ir skubinu, kad žody praeitis
Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus.

Bet aš jau pavargau, ir mano nuotaika nupuolė,
Many viskas taip greitai miršta, kinta, bėga -
Gražiai palaidot praeitį ne mano jėgai;

Ir apsodint kapus poezijos neužmirštuolėm
Aš nebemoku, nebespėju, negaliu...
Ir man dažnai taip neramu, taip neramu.

Šarnelė 1944.II.10

Dabar puikiai suprantu kaip jis tada jautėsi norėdamas viską užrašyti, nes, iš tiesų, juk viskas taip greit kinta, miršta, bėga ir, rodos, nieko nebespėsi…

O žmonės dar sako, kad ir miegoti reikia… Kada? Juk norisi rašyti, skaityti, dirbti… Gal kažkas perskaitęs tai, ką dabar rašau paskelbs man diagnozę “manjakė”… Pati ją seniai žinau, bet… Tiesiog tokia esu… Ir vistiek labai myliu gyvenimą ir noriu kuo daugiau tos meilės atiduoti kitiems, ir noriu, kad ir kiti suprastų, ką jaučiu, išgyvenu, kuo alsuoju, gyvenu…

Aš sergu daugybine glioblastoma? Aš šiąnakt temiegojau dvi valandas? Aš esu po keturių operacijų, kurių paskutinioji buvo lapkričio 6-ą? Netiesa… Jaučiuosi puikiai, žvaliai, energingai… Man nieko neskauda... Kalnus galėčiau nuversti, o Jūs? Kodėl? Galit atsakyti? Aš galiu… Nes myliu gyvenimą, žmones ir juo tikiu… Ir tikiu savimi… O liga netikiu…

Žymės:


 

Parašyti komentarą
Slapyvardis:

E-mail:

  Enter text shown in left: