Apie mus
Prisijunk prie mūsų
Užsisakyti naujienlaiškį
| ingrida |
| apie dar vieną Jolantą... |
| 2009.07.03 08:15:26 | |
|
2008 m. lapkričio 20 d., ketvirtadienis Ryte dar priguliau... Dar nusnūdau... Ir išeinant iš sapno pas mane atėjo dar viena Jolanta... Ši- visai kitokia Jolanta... Pažįstu ją jau senokai- tarp mūsų jau itin glaudus ryšys...Ir ko tik ji nepatyrė... Ko tik jai likimas neskyrė... Vis galvodavau, kad tiek vienas žmogus iškęsti negali... Bet jau tada mačiau jos dvasios stiprybę- ir tada, kai ji netikėjo pati savimi- aš ja slapta žavėjausi ("O, kad aš, lepūnėlė, būčiau tokia stipri"- pameni, kaip kartu važiavom stoti į Romerio universitetą- aš nė velnio nesusigaudžiau kas ir kaip, o tu viską supratai ir mane vedžiojai...- tada ir daug kitų kartų žavėjausi tavo stiprybe ir slapta tikėjau, kad tavęs taip greit nepalauši.) Laužė ją visi ir visada... Daugybę kartų maniau, kad nebepakils, nebeatsities...(Nors, slapčia, kažkur giliai giliai viduje visada turėjau viltį...- JUk mačiau, kokia ji užgrūdinta ir kad lengvai nepasiduos). O, kiek mūsų prakalbėta, praatvirauta... O ji vis kitais rūpinosi- manimi... "Kaip tu, Ingridėle?" Vis tų šašlykų kvietė... Ir aš kviečiau... Pamenu savo gimtadienį Kernavėje- jau tada žinojau, Jolantėle, mauniesi kilpą ant kaklo, o paskui su grotesko šypsena veide šokom tam Jūsų kaukių baliuje... Taip reikėjo... O kiek kartų kviesta valgyti pas tave šašlykų... Ir tada prieš trečią mano operaciją... Net SAVO Bibliją man padovanojai, tik kad aš paskui nusipirkau, o tau grąžinsiu- gal dar kada prireiks, tavo ten viskas kruopščiai sužymėta... Dar tada sakei kažkokią gimtadienio dovaną man turi... Laukiu- įdomu... Nors ir po 1000 metų... Taip tik dar įdomiau... O tada, kai leidai man ant rankų palaikyti savo gražuolę Aurutę... O Monika... Ji jau didelė- bus stipri kaip ir mama... Užgrūdinta... Graži jauodaplaukė... Trauks vyrų akį- tik išmokyk lengvai nepasiduoti- tegu jos siekia... Ir Aurutę išmokyk savo stiprybės... Dabar man dėl tavęs ramu, bet jei atėjai į mano sapną- parašysiu, šiandien pat parašysiu... Paklausiu kaip tu... Pagaliau, laimė pasibeldė ir į tavo duris... Juk už kančias visada atlyginama "Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti..." (O po žiemos visada ateina pavasaris, ar ne?) Na, ar dabar jau norėsi švęsti Kalėdas? Šiemet turėsit pirmas tikras Kalėdas, nors... Tikiu, kad dabar Jūsų kiekviena diena kaip mažytės Kalėdos, pamenu kaip sakydavai, jog nekenti šios šventės, lygiai kaip ir visų kitų... O kas kęstų? Be šeimos, be tėvų, be artimų, be mylimo- vienui viena visam pasauly... Apjuodinta, užguita, apšmeižta (ir savų, ir svetimų)... Kaip gerai, kad viskas jau praeityje... Ačiū, kad išstiesei, nors... Už ką aš čia dėkoju? PRIVALĖJAI... Juk gyventi reikia- gyvenimas per gražus, kad palūžti... Žymės:
|