Apie mus
Prisijunk prie mūsų
Užsisakyti naujienlaiškį
ingrida |
apie tai kaip gyvenu po antros infuzijos... |
2009.07.03 10:47:56 | |
2009 m. vasario 10 d., antradienis visi ten labai išmintingi ir labai mėgsta mokyti... ir dar bartis... kad per greit lašinuosi vaistukus... kad net nebandyčiau važiuoti, jei leukocituose neutrofilų nebus 1,5 ir pan. lyg aš pati nežinočiau...o kai paklausiu, kodėl negalima greičiau lašintis- atsakymo kaip ir nėra... sako, o jei jums pasidarys bloga, kas atsakys- aš? sakau, juk suaugusi esu, atsakysiu aš pati, be to, juk nepirmas kartas- nepasidarys man bloga... visi sukaustyti kažkokių baimių išskyrus mane pačią- aš tik noriu, kad kuo greičiau ten baigtųsi tos visos procedūros ir mane išleistų namo... suprantu ir jų baimes, ir pamokymus- juk tie, kas manęs nepažįsta, gal ir negali žinoti, koks aš žmogus ir ką aš žinau, o ko nežinau... gal čia aš pati per daug iš kitų reikalauju, gal turėčiau būti atlaidesnė, kantresnė... bet ta visa sistema, ta biurokratija atima tiek laiko, kai, rodos, nuvažiuočiau su kraujo tyrimais, tiesiai pas gydytoją- chemoterapeutę, ji pasižiūrėtų juos, apžiūrėtų mane, parašytų paskyrimą vaistams, tada aš eičiau ir lašinčiausi, bet ne- kur tau, bėgiok dar pusę dienos per visas registratūras ir pas visokius Gulbinus, kurių funkcija man apskritai nesuprantama.... o jie tada dar visi vaidina vienas už kitą reikšmingesnius ir ima mokyti kaip gyventi... ačiū, man nereikia... kai reikės- susirasiu pagalbos pati... tik va pagalvojau apie paprastą žmogelį, kurį ten varinėja pirmyn atgal... kad ir su lydinčiu asmeniu... bet ir lydintis asmuo gali būti toks pats paprastas ir niekad net tame mieste nebuvęs, nekalbant jau apie sistemos išmanymą... ir dar, o kur jūs šiandien, visi gulbinai dingot, kai man išties reikia įveikt save, kai nesinori nei valgyt, nei gert, nei žmonių matyt, tik norisi gulėt kur šiltai kamputy susirietus į kamuoliuką ir snausti kaip kokiam katinui?... o tenka ir keltis, ir mokinius priimt, ir kažką suvalgyt prisiverst, ir arbatos išgert... vakar visi jūs buvot pilni patarimų ir vienas už kitą išmintingesnis- tai kur jūs dabar??? ai, tiek to... juk čia mano gyvenimas... mano kelias... tiesiog turiu išbūti keletą dienelių tyliau ir vėl žydėsiu... žinau, kad žydėsiu... ir jokiems gulbinams nereikės ačiū sakyt... žinosiu, kad padariau tai PATI... Žymės:
|