Apie mus
Prisijunk prie mūsų
Užsisakyti naujienlaiškį
| ingrida |
| apie tai, ar mes (ne)turim vienodas galimybes... |
| 2009.07.03 10:45:04 | |
|
2009 m. sausio 03 d., šeštadienis sako sveikatos sistema labai sudėtinga ir supuvusi... gal... pirmą akimirką lyg ir pritariau... juk dar tik šiandien kažkam aiškinau, kas yra smegenų edema, nes žmogui tiesiog nudrėbė frazę, o jis nesupranta, ar čia liga tokia, ar kas... o vos prieš pora dienų galvojau kaip blogai būti na tokiu truputį neraštingu ir nelabai suprasti nei kuo tu sergi, nei kaip tau gydytis ( buvom susitikę su tokiais senais pažįstamais, kurie turi šeimoje tokią bėdą, kad vyras apskritai galvoja, kad jo beveik žmonai gimdos vėžys, o ji sako, kad jai kažkas su kepenim, bet net nelabai žino kas, tik sako, kad reikia gerti kažkokius vaistus, laikytis kažkokios dietos, negerti alkoholio ir turėtų praeiti)... tada aš pradėjau domėtis ir skaityti apie kepenų vėžį, kad galėčiau jai padėti, bet paskui supratau, kad gal jai visai net ne vėžys (ji sako, kad ji buvo nuėjusi į VU onkologinį institutą, bet ten jai pasakė, kad jai reikia eiti į kitą kelio pusę, nes ji nėra jų pacientė)... tada pagalvojau, kaip blogai būti tokiu truputį “tamsiu”, kad net nelabai žinai, kokia tau liga...šiandien kalbėjau su gydytoju ir netgi gydytojas susidūręs su sveikatos sistema pasakė, kad ji bloga, ir pasidžiaugė, kad dar visa laimė, kad jis gydytojas, aš irgi jam spontaniškai pritariau ir paklausiau, o ką daryti paprastam žmogeliui? o po to pagalvojau, kokia laiminga esu, kad moku skaityti, kad esu baigusi mokyklą, universitetą, kad moku anglų kalbą, kad susirgus reikiamu metu šalia manęs buvo anyta- gydytoja (nors ir pediatrė, bet bent jau sistemą suprantanti ir įstatė mane į vėžes), kad turiu tokį nuostabų, mylintį vyrą, kuris irgi domėjosi, rinko kaupė informaciją... ir pagalvojau, kaip blogai tiems, kurie viso to neturi... kurie gal net skaityti nemoka... neturi mylimo vyro, arba turi vyrą- alkoholiką ir dar smurtininką... neturi anytos- gydytojos, nemoka anglų, o gal net lietuvių kalbos, nors gyvena Lietuvoje, o gal net neturi namų... o kažkam šiandien netgi atjungė elektrą ir tas kažkas nuėjo į Norfą pirkti žvakės... bet paskui pagalvojau- o man ką? kas nors visa tai atnešė ant lėkštutės? nežinau, kiek mes galim pasiekti šioje žemėje padaryti patys, o kiek yra nulemta likimo, bet jei mes dar apskritai ką nors galim- tai aš beveik viską pasidariau- pati... esu dėkinga mamai, kad mus pagimdė ir išaugino, bet saulėtos ir spindinčios vaikystės mes tikrai neturėjom- viską turėjom pasidaryti patys, gal tai ir užgrūdino... gink dieve, nesiskundžiu nieko, bet teko patirti visko- nuo duonos neturėjimo iki smurto šeimoje... todėl ir galvoju- ar tikrai ta sistema tokia negailestinga?.. gal patys žmonės sau kartais būna labai atlaidūs ir nereiklūs... juk daug žmonių, neturėdami jokių sąlygų, netgi tėvų, išauga dideliais ŽMONĖMIS- gal iš užsispyrimo, gal iš noro kam nors ką nors įrodyti... nežinau... aš irgi norėjau daug ką kitiems įrodyti... gal vis dar noriu... psichiatrai čia įžvelgtų visokių kompleksų- aš ir pati apie juos žinau, bet jei tai verčia eina pirmyn- tebūnie... Žymės:
|