Apie mus
Prisijunk prie mūsų
Užsisakyti naujienlaiškį
| ingrida |
| apie savo (ne) materialumą... |
| 2009.07.03 10:43:02 | |
|
2008 m. gruodžio 06 d., šeštadienis buvau nusprendusi nevergauti pinigams ir nepasiduoti kalėdinių pirkinių maratonui ir visiems apie tai pranešiau save išvadinusi Grinču, kad šiemet dovanų nepirksiu ir kad jų gauti nenoriu, arba tiksliau, kad gal kitaip nei kitais metais- gal geriau savo padarytas, numegztas šalikas, parašytas eilėraštis, daina, atvirukas, nei “maximos” blizgutis... juk, sakiau, kalėdos turi būti širdy, o ne dovanų maiše... ir tada man brolis parašė, kad kalėdos širdy yra viskas kartu- ir eglutė su “maximos” blizgučiais, ir vaišėmis nukrautas stalas, ir dovanos (ar pirktos, ar paties padarytos)- nesvarbu, rašė jis... rašė, kad kaskart šildydamas maistą kažkada mūsų jam dovanotoje mikro bangų krosnelėje, jis gal ir neprisimena žodžių, kuriuos jam sakėme, bet prisimena jausmą ir prisimena MUS... o valgydamas iš mamytės dovanotų lėkščių- prisimena mamytę... ir supratau, koks velniškai teisus jis yra... ir aš valgydama iš Vaidos dovanotų mums per vestuves lėkščių- visada prisimenu ją, o užsiklodama tą šiltą pledą “tigriukus”- visada prisimenu mamytę... lygiai taip pat visas šaldytuvas apkabinėtas Gaiviliuko piešiniais ir rašinėliais, kurie ten jau beveik nebetelpa, man nuolat primena ją... taip kad tu mane apdėjai, mano mažasis broliuk, aš pralaimėjau šįkart...o kuo toliau- tuo gražiau... paskui mes važiavom į parduotuvę pirkti atvirukų- na, kalėdiniams sveikinimams rašyti... ir tada supratau, kokia aš iš tiesų materialistė esu... jau senokai nebuvau buvusi parduotuvėj, tad dabar akys ėmė raibti nuo visko gausos ir grožio ir supratau, kad noriu beveik VISKO... kartais mano gyvenime būna periodų, kai galiu kaip Vaidos išmintingasis tėtis pasakyti “kiek čia daug daiktų, kurių man visai nereikia”, bet dabar norėjosi daug ko... ir vietoj “tik” atvirukų nusipirkau dar ir rankinuką, ir visokių skanėstų, ir Torres brendžio su Liutauriuku nusipirkom... ir dar būčiau pirkusi, ir pirkusi: ir kepurę, ir batus, ir laikrodį, ir pirštines, na tokias- iki alkūnių (visada tokių norėjau), ir apatinio trikotažo- juk viskas taip gražu, o aš tik paprasta mergaitė, kuri nori būti graži... paprasta materiali mergaitė, kuri kartais desperatiškai bando ištrūkti iš materializmo, bet pamiršta, kad tai, ko gero, neįmanoma, nes kol gyvi esam ir kol turim kūną, tol ir esam materijoj... tol reikia ir gražių daiktelių, ir skanaus maistelio, ir linksmybių, ir dar kai ko... Žymės:
|