Apie mus
Prisijunk prie mūsų
Užsisakyti naujienlaiškį
| ingrida |
| apie jaukumą su rūtele.. |
| 2009.07.03 10:37:23 | |
|
2008 m. lapkričio 29 d., šeštadienis ir pamačiau ją tokią elegantišką, visą juodą, su juoda skrybėlaite, juodais kailinukais... tiesą sakant, ji man visada atrodydavo begalinės elegancijos įsikūnijimas- tie jos ramūs judesiai, tas jos perbraukimas ranka per plaukus- visada tokia rami, tokia pasitikinti savimi, išdidi... gal todėl jaučiau, kad ji “mano” nuo pirmo žvilgsnio... bet vis nebūdavo progos artimiau pabendrauti... gal skambės ironiškai, bet tik kai abi išėjom iš tos pačios darbovietės- ėmėm bendrauti kur kas daugiau negu dirbdamos ten pat ir susitikdamos beveik kasdien... gal dabar matomės ir retai, bet kokybiškai- juk ne kiekybė svarbu...ką tik sėdėjom nuostabioj aplinkoj- labai norėjau ją ten nusivesti (nors ir labai nuvyliau jos vyrą, kuris taip laukė manęs svečiuose ir žinau, kaip pas juos jauku ir nuostabu) ir parodyti jai tą gražią vietelę, kad liktų atmintyje tas mūsų pabuvimas su vaizdu pro langą, su žvake ant stalo, su senovinėm nuotraukom, su tylia, jaukia muzika, su senu gramofonu, su senoviniu veidrodžiu, su paveikslais prie įėjimo, kur tas geltonas man gražiausias... aišku, svarbiausia- bendravimas... daug daug bendravimo, o tas laikas bėga teka taip greit, nepastebimai greit, bet juk viskas svarbu... ir mano skrybėlaitė Jums taip tiko... tik gal kiek per didelė... būtinai tokią ar panašią įsigykit... Jūs su ja nuostabi... tikra prancūzė... tad kelionei į Prancūziją labai tiks... o ten, universalinėjė, kaip tik kažkur yra skrybėlaičių parduotuvė... nors ir su dabartine Jūs atrodote nemažiau prancūziška... sužavėjo Jūsų pasakojimas apie dukrą Giedrę ir jos kelionę į Indiją metus darbą URM ir viską čia, Lietuvoje... puikiai ją suprantu ir palaikau visa širdimi... gaila, neteko jos pažinti- džiaugiuosi pažindama bent jau tėvus... kokie tėvai- tokie ir vaikai... begalinį įspūdį paliko pasakojimas apie Arkikatedros klebono Ričardo Doveikos “karjeros” pradžią... todėl ir kartoju- kam kas lemta ir nulemta- ten ir nueisim ir nieko mes, menki žmogeliai, nepasipriešinsim... labai atsiprašau Jūsų vyro, kad šiandien neaplankiau Jūsų nuostabių pertvarkytų namų ir dar kartą nepažiūrėjau į Jo taip mėgstamus paveikslus- kada nors, mielieji, būtinai... ačiū, Jums, rūtele mano žalioji,kad vis sužaliuojat mano gyvenime ir esat man pavyzdžiu... moteriškumo... elegancijos... ačiū, kad esat man draugu... ačiū, kad galiu su Jumis atvirauti, pasitikėti... AČIŪ, kad buvom, esam ir būsim dar šimtą metų... AČIŪ UŽ NUOSTABŲ LAIKĄ... AČIŪ JUMS ABIEMS... BŪTINAI ATEISIM Į JŪSŲ NUOSTABIAI JAUKIUS NAMUS... Žymės:
|