Prisijunk prie mūsų



Užsisakyti naujienlaiškį

Vardas:
El. paštas:


ingrida
apie ramunę...
2009.07.03 08:22:52

2008 m. lapkričio 21 d., penktadienis

Kartais būna siaučia pūga, pila kruša, daužosi ledo gabalai, siautėja perkūnas ir, rodos, nekištum nosies iš namų, bet žinai, ten, apačioje tavęs laukia ramunė... gal dar maža, gal dar vieniša, gal dar nepražydusi, gal dar neprasiskleidusi- nieko apie ją nežinai... tiesiog žinai, kad ji jau ten- apačioje... kantriai laukia tavęs.
Todėl nusipieši veidą, nusipieši šypseną ir eini... Į nežinią... Be vilties... Be tikėjimo... Be savęs savyje... Žinai, kad toks neturėtum eiti, bet tiesiog eini, nes žinai- įveiksi ir tą krušą, ir tą audrą, ir tuos ledus... Pažįsti save per daug gerai. Žinai, kad įveikei save tiek kartų- įveiksi ir dabar. Juk viskas TAVYJE... ir pamatai ten apačioje ramunę... Matai, kad ji žydi visu savo baltumu ir savo šiluma išbučiuoja tavo ledinius šaltus skruostus. Nuneši jai Domo dovanotą saldainį OPERĄ. Ji, kaip mažas vaikas, tuoj pat godžiai jį ir suvalgo, o tau taip smagu, kad kažkam padarei mažytę šventę... Net ne tu padarei- Domas padarė... Taip, netiesiogiai, Domas susidraugavo su ramune...


O paskui ji tave kaip mažą vaikelį paima už rankutės, sušildo, duoda šiltos sriubytės, saldžių blynų su varške ir vyšnių uogiene ( o uogos tokios raudonos raudonos- kaip meile pulsuojanti širdis) ir skanios skanios kavos su daug daug baltos putos. Ir leidžia tau verkti... Ką ten verkti? Ji LEIDŽIA tau žliumbti... O ašaros tavo sulig didumo tų raudonų vyšnių ant saldžiųjų blynų... Tau baisiai gėda, bet visitek žliumbi- žinai, kad turi nužliumbti tą nusipieštą veidą ir nusipieštą šypseną ir tik tada vėl pasirodysi TU... O ji klauo, tyli, daug neklausinėja ir, matai-neteisia... Ir leidžia tau žliumbti... Ir dar prisipažįsta, kad ir ji dažnai žliumbia ( o kartą tau viena nuostabiausių tavo mokinių Gintautė (apie ją kada nors bus atskira istorija) yra sakiusi, jog apsižliumbti prie kito žmogaus yra ne silpnumo, o stiprumo požymis, nes tai rodo, kad nebijai parodyti, jog gali būti ir silpnas, bet tu ja tiesiog netikėjau...).

Taigi, žliumbi... Išžliumbi savo neviltį, netikėjimą, skausmą... Ji tau viską leidžia ir atleidžia... Kaip gerai...

O paskui, tarsi išminčius, sudėlioja viską į savo vietas ir parodo kelią... O gal Jūs kartu sudėliojat? Nepameni... Po to, kai viskas jau išžliumbta, tu matai tik kaip gražiai už lango sninga... Nebėra nei ledo gabalų, nei audros, nei krušos, anei uragano... Tik ramybė... Ir nupiešto veido nebėra- ašaros sulig didumo vyšnių nuplovė... Ir nupieštos šypsenos nebėra- tik lengvas baltas sniegas ir ramybė...

Seniai žinai, kad ramunės žydi gražiai, jautei jų grožį ir kvapą jau seniai, todėl ji ir buvo ten apačioje, todėl ji ir buvo/ yra tavo gyvenime... Ir už ką tau Dievas dovanoja tokias dovanas kaip ramunes?!
Vistik, ačiū Tau, mano Angele Sarge, kad šiandien MAN pražydo ramunė...

Žymės:


 

Parašyti komentarą
Slapyvardis:

E-mail:

  Enter text shown in left: