2008 m. lapkričio 20 d., ketvirtadienis

Jolanta...
Sutikau ją ligoninėje. Operavo trečią kartą... Buvo palūžusi, sutrikusi kalba, judėjimas, daug bendravom su ja, su jos mama... Kol buvau ligoninėje, rodos, stengiausi padaryti dėl jos viską, ką galiu ir jos tel numerį užsirašiau ir paskambinti žadėjau, o grįžau- taip dar nė karto ir nepaskambinau... Ir dabar (truputėlį užmigus) man kažkodėl ji prisisapnavo- gal kas blogai, gal pagalbos reikia... Reikės rytoj paskambinti... Būtinai paskambinsiu...

Grįžusi iš karto užsiiėmiau savimi- savo Grįžimu į gyvenimą... (radioterapijos planavimu, miego/nemiego reikalais ir pan), norėjosi apsigydyti savo žaizdas, išbristi iš savo duobės... Viena vertus-jaučiuosi kalta... Kita vertus, ar galėčiau save dėl to kaltinti- juk turėjau pirmiau susitvarkyti su savimi... Rytoj pat jai paskambinsiu sužinoti kaip ji... Jau užsirašiau į užrašų knygelę- kad nepamirščiau...

Laikykis, Jolantėle, juk turi mylimą vyrą, du vaikus, daug mylimų/mylinčių giminaičių ir giliai viduje žinai, kad viskas bus gerai... Tik reikia laiko- grįš ir kalba ir rankytė su kojyte vėl bus tokios pačios- tik dirbk dirbk dirbk dirbk- juk žinai, kad laimi tie, kurie NEPASIDUODA...

Žymės: