Apie mus
Prisijunk prie mūsų
Užsisakyti naujienlaiškį
ingrida |
iki kažkada... |
2009.07.03 10:51:46 | |
2009 m. gegužės 01 d., penktadienis Ingrida iškeliavo su šypnesa, ramiai ir taikiai tepraėjus tik vienai dienai po savo gimtadienio, kurio taip norėjo sulaukti.Savo širdyje išsinešė po dalelę mūsų jai dovanoto laiko, dėmesio, juoko, bet mums dar daugiau paliko. Brangindama kiekvieną savo ‘viršvalandžių’ minutę išmokė nepasiduoti ir kasdieną švęsti gyvenimą. Ingrida išėjo 2009-05-01, 20:05. Žymės: |
ingrida |
Vėl ligoninė |
2009.07.03 10:51:15 | |
2009 m. balandžio 28 d., antradienis (rašo Ingridos vyras Liutauras)Šiandien (balandžio 28d), Ingrida buvo pervežta iš namų atgal medikų globon. Artimieji jau nebegalėjo užtikrinti pakankamos ligonio slaugos. Todėl šiuo metu Ingridos gerbūviu rūpinasi ne tik artimieji bet ir profesionalūs slaugytojai. Skausmų jokių nėra. Kuo toliau, tuo Ingrida daugiau miega. Šiandien po visų procedūrų miegojo visą dieną. Pažadinti nelabai išeina... Žymės: |
ingrida |
Namai |
2009.07.03 10:50:53 | |
2009 m. balandžio 24 d., penktadienis (rašo Ingridos vyras- Liutauras)Jau savaitė Ingrida namuose. Praeitą penktadienį (balandžio 17d.), buvo išleista namo, kadangi medikai jau niekuo nebegalėjo padėti, gydydami tradicinėmis priemonėmis. Auglys ataugo smegenų kamiene. Atsparus chemoterapijoms ir radioterapijoms. Konsultavo Vilniaus ir Kauno neurochirurgai. Operacija nebuvo galima. Operuojant būtų pažeisti gyvybiškai svarbūs centrai. Operuotis užsienyje neliko laiko,o ir ligonės būklė buvo per daug sunki, kad kur nors vežti. Visų nuomonė buvo vienoda- tikėtis stebuklo... Todėl Ingrida buvo išleista namo artimųjų globon (ačiū neurochirurgui A.Šitkauskui už pagalbą ir patarimus organizuojant slaugą namuose). Šiuo metu, pasikeisdami, Ingridą „prižiūri“ namiškiai. Aplanko draugai ir artimi giminaičiai. Ateina sesutė sulašinti lašelinę. Morališkai ir ne tik padeda didelis būrys draugų ir pažystamų iš „Kartu lengviau“, iš buvusios darbovietės -„Užupio gimnazijos“, iš buvusių mokinių tarpo. Ačiū Jums visiems už tai. Visada Jums mielai atsakysiu į klausimus apie Ingridą telefonu: +37061626324. Liutauras Žymės: |
ingrida |
Ligoninė |
2009.07.03 10:50:32 | |
2009 m. balandžio 18 d., šeštadienis ilgiau nebeiškentusi turėjau vėl atsigulti gydytojų globon. Šiandien šeštadienis. Savaitgaliui pavyko ištrūkti namo. Esu dėkinga visiem tai suorganizavusiems. Sako, kad gal man nebedaug liko. Bet aš tikiu, kad liko tiek kiek reikia. Atliksiu viską ką prisakys medikai, atiduosiu visas duokles ir labai norėčiau bent truputėlio laiko sau, jeigu dar liks (atsisveikinti su žmonėmis, parašyti jiems laiškus, palinkėti ką nors, tiesiog pabūti šalia, perduoti tai, ko jau pati nebegaliu užrašyti). Kol kas esu sąmoninga ir labai tikiuosi dar ilgai tokia išlikti. Nenoriu jokio melo apie savo ligą- esu nusiteikusi drąsiai priimti kas man likimo duota ir tikiu, kad mano darbai ir mintys kalbėjo patys už mane.Ačiū visiems, kurie esat greta, palaikot, šypsotės, dalinat šilumą, mylit, guodžiat- jaučiuosi to neverta. (Ingridos mintis užrašė jos vyras Liutauras) Žymės: |
ingrida |
tiesiog gražu... |
2009.07.03 10:50:03 | |
2009 m. balandžio 03 d., penktadienis šituo išmintinies pilnu tekstu su manimi pasidalino mano mokinė Viorika, sako- nagrinėjo jie jį per lietuvių, berods, pamoką... gerų dalykų dabar mokyklose duoda jaunimui... mums neduodavo :(Gabriel Garcia Marquez "Aš išeinu" Jeigu Viešpats Dievas nors sekundei užmirštų, kad aš skudurinė lėlė, ir padovanotų man truputį gyvenimo, tikriausiai aš nepasakyčiau visko, ką galvoju; aš daugiau mąstyčiau apie tai, ką kalbu. Žymės: |
ingrida |
apie mano gydymą... |
2009.07.03 10:49:29 | |
2009 m. kovo 29 d., sekmadienis štai gavau 4-ą chemoterapijos kursą... jei kas nesupranta, mano chemoterapija tokia eksperimentinė, ją lašinti reikėtų kas dvi savaites, bet tarp trečios ir ketvirtos praėjo mėnuo... tiesiog užtruko dokumentų tvarkymas (norint tuos vaistukus gauti, mano GYDYTOJAI turi daug visokių raštų ligonių kasoms parašyti, paskui ten speciali komisija turi svarstyti ir skirti arba neskirti; pirmiausia buvo skyrę 3 kursus, dabar skyrė dar keturis)... dėl to mėnesio- nežinau, nesiskundžiu ir nieko nekaltinu- matyt taip reikėjo, visi darė, ką galėjo... ir taip visi man yra labai paslaugūs, tik, man atrodo, kad aš visiems neduodu ramybės ir esu labai įkyri...na, per šitą mėnesį jau buvo prasidėję kažkokie negerumai, kurie vis dar tęsiasi ir niekas nežino su kuo tai susiję... pirmiausia, akys... liejasi vaizdas, kartais dvejinasi, bet tai prasidėjo jau senokai, o pastaruoju metu kažkaip suintensyvėjo... antras dalykas, koordinacija ir pusiausvyra... vaikštau kaip girta ir nelabai galiu net savęs apsitarnauti... nors kažkaip jaučiu, kad čia susiję su akimis... bet kai taip per kokią savaitę pablogėja, nori nenori imi įtarti, kad galvoje vėl kažkas auga ir vėl apima panika, o kai tai dar sutampa ir su ketvirta chemoterapijos infuzija- galutinai tave parklupdo ant žemės ir nebegali nei valgyti, nei gerti, nes vos pabandęs tą padaryti iš karto viską palieki baltoje klozeto kiaurymėje... o blogiausia, kad esi įkalintas, kad turi atsisakyti VISKO, ką taip mėgsti: mokinių, kompiuterio, pasivaikščiojimo pavasarėjančiame lauke, bet ko, nes pajėgi tik atsistoti ir vos vos nukėblinti iki tualeto ir tai, tik labai lėtai... ir visai tai jau prileista vaistų nuo pykinimo, vadinasi... Žymės: |
ingrida |
apie tai, kodėl aš visa tai darau... |
2009.07.03 10:48:49 | |
2009 m. kovo 13 d., penktadienis tačiau kartais, prisipažinsiu, save išsekinu iki begalybės... (kad ir šiandien)... išsikeliu sau tokius aukštus tikslus, kurių negaliu įgyvendinti, o paskui kankinuosi, kad neįgyvendinau...tada vyras manęs vėl klausia ir net barasi, kad neva kam man viso to reikia, jei man tai jau tampa kančia, o ne malonumu, juk "tai visuomeninė veikla ir tavęs nespaudžia jokie terminai, jokie vadovai, niekas- juk galėtum daryti viską su malonumu, neskubėdama, pasimėgaudama... juk negauni nė lito už tai, ką darai, o dažnu atveju dar ir savo litą tenką pridėti"-sako... gal ir galėčiau, bet... bandžiau jam paaiškinti apie terminus ir vadovus, kurie gyvena mano viduje ir kurie mane spaudžia labiau nei jo terminai ir vadovai, o bausmės už laiku neatliktus darbus mano viduje būna kur kas didesnės negu galėtų skirti pats griežčiausias vadovas... gal ir suprato- nežinau... Žymės: |
ingrida |
apie norėjimą ir negalėjimą... |
2009.07.03 10:48:19 | |
2009 m. vasario 27 d., penktadienis kartais, rodos, nori tiek daug, bet tavo kūnas priešinasi... o kartais atvirkščiai- kūnas lyg ir galėtų, bet nejauti kažkokio vidinio noro, motyvacijos, tikslo... prasmės nematai... gerai, kai dera šie abu- ir kūnas ir tai, kas jame, kažkas, kas nematoma, bet tikrai yra... tas, kas verčia ryte keltis iš lovos, eiti, dirbti, arba tas, kas neleidžia ryte keltis iš lovos ir laiko tarsi prispaudęs...kiek nedaug kartais tereikia nuo vieno iki kito... kartais tik akimirka, tik vienas artimo žmogaus žodis ar šmėstelėjusi mintis, o kartais, atrodo, norėjimą ir (ne)galėjimą skiria šimtai tūkstančiai metų... Žymės: |
ingrida |
apie tai kaip gyvenu po antros infuzijos... |
2009.07.03 10:47:56 | |
2009 m. vasario 10 d., antradienis visi ten labai išmintingi ir labai mėgsta mokyti... ir dar bartis... kad per greit lašinuosi vaistukus... kad net nebandyčiau važiuoti, jei leukocituose neutrofilų nebus 1,5 ir pan. lyg aš pati nežinočiau...o kai paklausiu, kodėl negalima greičiau lašintis- atsakymo kaip ir nėra... sako, o jei jums pasidarys bloga, kas atsakys- aš? sakau, juk suaugusi esu, atsakysiu aš pati, be to, juk nepirmas kartas- nepasidarys man bloga... visi sukaustyti kažkokių baimių išskyrus mane pačią- aš tik noriu, kad kuo greičiau ten baigtųsi tos visos procedūros ir mane išleistų namo... suprantu ir jų baimes, ir pamokymus- juk tie, kas manęs nepažįsta, gal ir negali žinoti, koks aš žmogus ir ką aš žinau, o ko nežinau... gal čia aš pati per daug iš kitų reikalauju, gal turėčiau būti atlaidesnė, kantresnė... bet ta visa sistema, ta biurokratija atima tiek laiko, kai, rodos, nuvažiuočiau su kraujo tyrimais, tiesiai pas gydytoją- chemoterapeutę, ji pasižiūrėtų juos, apžiūrėtų mane, parašytų paskyrimą vaistams, tada aš eičiau ir lašinčiausi, bet ne- kur tau, bėgiok dar pusę dienos per visas registratūras ir pas visokius Gulbinus, kurių funkcija man apskritai nesuprantama.... o jie tada dar visi vaidina vienas už kitą reikšmingesnius ir ima mokyti kaip gyventi... ačiū, man nereikia... kai reikės- susirasiu pagalbos pati... Žymės: |
ingrida |
apie dar vieną tiesiog gražią ir gerą dieną... |
2009.07.03 10:47:27 | |
2009 m. vasario 05 d., ketvirtadienis labai netikėtas laiškas iš praeities... nuo mokinės, kurią mokiau gal vos pusmetį ir turbūt prieš 3 metus... dabar ji rašo, kad “išsigoglino” mano svetainę, nes apsilankiusi gimnazijoje nieko apie mane nesužinojo... sako, jog esu jos mylimiausia mokytoja, šviesiausias žmogus ir daug kitų žiauriai gražių žodžių, nuo kurių aš visa čia net paraudau viena skaitydama tą jos laiškutį... dar rašo, kad jie neva ten mokinių rately dažnai mane prisimena ir vis tik geru žodžiu, na taip, jie buvo mano pirmoji karta, kai visa jauna ir nedrąsi atėjau į mokyklą, o Agnužė net nebuvo mano mokinė gimnazijoje, nes ji mokėsi vokiečių, tai anglų ji veik visai nemokėjo... tik tiek kiek išmoko iš tų keletos privačių pamokų, kurias mes kartu turėjom...dar pamenu, kai buvo Jūsų paskutinis skambutis, berods, ar išleistuvės, stovėjot ant laiptų ir tu jau tada sakei, kad įstojei į studijas VGTU anglų kalba, klausei ar pajėgsi, pamenu raginau pabandyti, o štai dabar tu rašai, kad ten studijuoji termoinžineriją jau 3-iame kurse tik angliškai... Žymės: |
ingrida |
apie (ne)žinomybę ir norą kuo greičiau... |
2009.07.03 10:47:00 | |
2009 m. sausio 23 d., penktadienis taigi, pagaliau paaiškėjo, kad vaistukus gaunu... pirmadienį važiuoju pirmąjam kursui- nebegaliu sulaukti to pirmadienio- prieš akis toks ILGAS savaitgalis nežinomybės...operacijas jau išmokau... Temodalį jau išmokau... radioterapiją jau irgi išmokau... o vat šitų vaistukų dar nežinau, dar neišmokau... esu tik mačiusi tuos didelius fotelius chemoterapijos dienos centre ir mačiusi tuos žmones įkalintus juose ir kalbėjusi su keletu moterų iš tų, rodos, tokių patogių didelių gal kiek groteskiškų fotelių... gydytoja sako, reikia atvažiuoti 8-ai priduoti kraują, o visa procedūra gali užtrukti nuo kokios 9-os iki kokios 3-ios... jei tiek laiko reikės prasėdėti tame fotelyje, tai suprantu kodėl jie tokie patogūs... na, aišku, dar užtruks visokių kortelių rašymai, ėjimas į vaistinę (turbūt), (esu mačiusi kaip tie žmonės su kompensuojamų vaistų knygelėmis eidavo į vaistinę parsinešt vaistų ir tik paskui jiems prikabindavo tas lašelines, čia tik mums ("galvūzams") kažkodėl Temodalį duodavo tiesiai į rankas ...) Žymės: |
ingrida |
apie (ne)norą tylėti... |
2009.07.03 10:46:33 | |
2009 m. sausio 19 d., pirmadienis žinau, kad kai kas tikrai laukia naujų įrašų, o jų kaip nėra taip nėra... nesinori... slėgė nežinia dėl tos chemoterapijos, paskui visų įkalbėta nuėjau pagaliau pas gydytoją fitoterapeutą J. Ruolią, kuris sudarė man programą, pradėjau jos daugiau mažiau sąžiningai laikytis ir...vis dar nėra atsakymo dėl tų vaistų- valstybinė ligonių kasų komisija posėdžiaus šį trečiadienį, tada ir turėtų galutinai paaiškėti... o homeopatija- niekada netikėjau, kad tie preparatai gali taip stipriai veikti, tad kai man ėmė lietis vaizdas akyse ir pradėjau beveik nebegalėti skaityti, žiūrėti televizoriaus, eiti (nes ypač liejasi nukreipus žvilgsnį į apačią) labai išsigandau ir prisiminiau, kad nevienam žmogui (pvz. Ugniui) tokiu panašiu būdu apskritai ir buvo diagnozuotas navikas ir kad tai yra vienas iš pagrindinių naviko simptomų... vistik sulaukiau pirmadienio, paskambinau gyd. Ruoliai, jis paaiškino, kad tai gali būti dėl jo skirtų priešnavikinių žolelių mišinio ir liepė jį laikinai nutraukti, nes, anot jo, tas ekstrakto vartojimas, galėjo išprovokuoti edemą (t.y. smegenų patinimą) ir todėl turiu tokius simptomus. Dar liepė pagerti šlapimą varančių vaistų ir į savaitės galą paskambinti ar pagerėjo. Žiūrėsim... Kol kas sunku ką nors pasakyti... Žymės: |
ingrida |
apie netikėtas atostogas... |
2009.07.03 10:46:05 | |
2009 m. sausio 04 d., sekmadienis jau kuris laikas labai nemėgstu nei savaitgalių, nei atostogų, todėl kad man visos dienos vienodos ir norisi kuo daugiau veikti, nuveikti, padaryti... o savaitgaliai blogai tuo, kad tada visi ilsisi, niekam negalima skambinti (nepadoru trukdyti- juk normalūs žmonės savaitgaliais ilsisi, o ką daryt, jei aš nenormali?...); apie atostogas apskritai pamiršau nuo tada, kai atsirado “Kartu lengviau”- t.y. per šias Kalėdas buvo metai... tiesa, turėjau keletą priverstinių atostogų- kai tekdavo gulėti ligoninėje ir operuotis, bet ir ten aš nusiveždavau kuo daugiau darbo ir prašydavausi kuo greičiau išleidžiama namo- gulėti ligoninėje man atrodo tuščias laiko švaistymas...Žymės: |
ingrida |
apie Judy Garland... |
2009.07.03 10:45:35 | |
2009 m. sausio 03 d., šeštadienis Judy Garland (1922-1969)- amerikietė aktorė ir daininkė, labai tragiško likimo...štai keletas citatų iš jos pasisakymų: “Visuomet būk pirmos kategorijos versija sau, vietoj to kad būtum antros kategorijos versija kam nors kitam.” “Aš galiu gyventi be pinigų, bet negaliu gyventi be meilės.” “Aš niekada nežiūrėjau pro rakto skylutę neįsitikinus, kad niekas nežiūri iš kitos pusės.” “Aš esu tokia legenda, taigi kodėl aš tokia vieniša? Pasakysiu jums – legenda būti gerai, jeigu turi kažką šalia, kas tave myli.” “Nakties tyloje aš dažnai tikėdavausi bent kelių meilės žodelių iš vieno žmogaus, labiau nei tūkstančio žmonių aplodismentų.” “Mano gyvenimas ir karjera buvo kaip karuselė. Aš patyriau ir didžiulį pasisekimą ir visiškai žlugdantį nuosmukį.” “Mes galime švaistyti savo brangų laiką svajonėse, gimusiose vaizduotėje, maitinamose iliuzijomis ir sugniuždomose realybės.” “Niekada nesi toks vienišas, kaip būdamas scenoje. Pats košmariškiausias jausmas pasaulyje - staiga pasijusti tarsi tave išmestų vieną priešais tūkstančius žmonių.” Žymės: |
ingrida |
apie tai, ar mes (ne)turim vienodas galimybes... |
2009.07.03 10:45:04 | |
2009 m. sausio 03 d., šeštadienis sako sveikatos sistema labai sudėtinga ir supuvusi... gal... pirmą akimirką lyg ir pritariau... juk dar tik šiandien kažkam aiškinau, kas yra smegenų edema, nes žmogui tiesiog nudrėbė frazę, o jis nesupranta, ar čia liga tokia, ar kas... o vos prieš pora dienų galvojau kaip blogai būti na tokiu truputį neraštingu ir nelabai suprasti nei kuo tu sergi, nei kaip tau gydytis ( buvom susitikę su tokiais senais pažįstamais, kurie turi šeimoje tokią bėdą, kad vyras apskritai galvoja, kad jo beveik žmonai gimdos vėžys, o ji sako, kad jai kažkas su kepenim, bet net nelabai žino kas, tik sako, kad reikia gerti kažkokius vaistus, laikytis kažkokios dietos, negerti alkoholio ir turėtų praeiti)... tada aš pradėjau domėtis ir skaityti apie kepenų vėžį, kad galėčiau jai padėti, bet paskui supratau, kad gal jai visai net ne vėžys (ji sako, kad ji buvo nuėjusi į VU onkologinį institutą, bet ten jai pasakė, kad jai reikia eiti į kitą kelio pusę, nes ji nėra jų pacientė)... tada pagalvojau, kaip blogai būti tokiu truputį “tamsiu”, kad net nelabai žinai, kokia tau liga...Žymės: |
ingrida |
apie gyvenimo spalvas... |
2009.07.03 10:44:38 | |
2008 m. gruodžio 27 d., šeštadienis būdami kėdainiuose pas liutauro tėvelius ėjom pasivaikščioti į lauką... ten visai netoliese yra bažnyčia: iš ten atsiveria visas gyvenimas su visomis savo spalvomis- bažnyčia stovi ant kalniuko, apačioje matosi nevėžis su labai gražia pakrante, taip pat matosi centrinė miesto aikštė ir joje papuošta centrinė miesto eglutė, o ten yra tokia vieta, kur žmonės ateina šerti gulbių ir visokių ančių ar žąsų ir jų ten daug prisirenka... taigi toje pusėje bažnyčios vaizdas toks sakyčiau romantiškas ir gražus, nors irgi savotiškai (juk gulbių šerti negalima- paskui jos nebeišskrenda žiemoti ir gali sušalti), šalia bažnyčios yra taksi parkas, kur renkasi daug visokios “įtartinos” chebros, dabar viena mašina visai sudaužyta stovi, dar kitoj pusėj toks geltonas carito namelis (nežinau, ar jis ten kada apskritai veikia, nes ten visada viskas uždaryta ir panašu, kad ten jokia veikla nevyksta), ir visas tas namelis aprašinėtas baisiai nešvankiais žodžiais, dar mažumėlę toliau viešas lauko tualetas- gal priklausantis bažnyčiai- nežinau, bet baisiai dvokia tai jau tikrai... netoliese- tokia gerokai aptrupėjusi duonos kepykla, bent jau buvo, o kas dabar- nebežinau... o prie to carito namelio yra toks mūrinis rūsys... gana baisokas, o toliau griovys, o palei griovį- didžiulis stadionas, o tarp stadiono ir griovio- padėta dirbtinių gėlių ir dega žvakelė... o už poros namų ir pats klebonas gyvena- kieme didžiulis džipas tamsintais langais... pajuokavom su liutauru, kad į mišias klebonas turbūt tuo džipu ir važinėja, nors ten metrų 100-200 iki bažnyčios, kad nematytų visų tų gyvenimo spalvų, o gal kaip tik pėsčias eina, kad pasisemt idėjų pamokslams...Žymės: |
ingrida |
apie ribą tarp (ne)išprotėjimo ir (ne) maniakizmo... |
2009.07.03 10:44:11 | |
2008 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis sako, būna žmonės išprotėję... ir dar sako, būna žmonės genijai... o kas gali pasakyti, kuo jie skiriasi? beprotis nuo genijaus? maniakas nuo itin talentingo ir darbštaus žmogaus turinčio itin daug tikslų gyvenime ir nuoširdžiai jų siekiančio...kartą jį apkaltino išprotėjimu ir uždarė ten, kur tokiems ir vieta... gal ir išprotėjo žmogus, nes sumanė suvienyti pasaulį ir to pasėkoje ėmė leisti šeimos santaupas... bet gal tai buvo genialu? gal sustabdėt genijų vidury genialaus veiksmo? juk paprasti mirtingieji niekada nesupras genijaus užmačių... Žymės: |
ingrida |
apie (ne)norėjimą būti geru visiems... |
2009.07.03 10:43:40 | |
2008 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis kartais būna velniškai sunku... kai stengiesi dėl visų ir nori būti visiems geras ir nori būti visų mylimas, o suvoki, kad štai kažkas tavęs visai nesupranta, nors per galvą verskis... ir kad ir ką darytum... nerandi kelio į tų žmonių širdis... jie tiesiog atstumia tave... nenori tavęs...kiti tau sako, kad negali būti mylimas visų ir giliai širdyje tu tai suvoki, bet vis tiek sunku, nes taip norisi būti mylimu VISŲ... ir vėl bandai dar kažką padaryti, kad tik tave mylėtų, kad ir nesijauti nusikaltęs ar nusidėjęs, bet vis tiek bandai ieškoti savo kalčių ir bandyti jas išpirkti... Žymės: |
ingrida |
apie savo (ne) materialumą... |
2009.07.03 10:43:02 | |
2008 m. gruodžio 06 d., šeštadienis buvau nusprendusi nevergauti pinigams ir nepasiduoti kalėdinių pirkinių maratonui ir visiems apie tai pranešiau save išvadinusi Grinču, kad šiemet dovanų nepirksiu ir kad jų gauti nenoriu, arba tiksliau, kad gal kitaip nei kitais metais- gal geriau savo padarytas, numegztas šalikas, parašytas eilėraštis, daina, atvirukas, nei “maximos” blizgutis... juk, sakiau, kalėdos turi būti širdy, o ne dovanų maiše... ir tada man brolis parašė, kad kalėdos širdy yra viskas kartu- ir eglutė su “maximos” blizgučiais, ir vaišėmis nukrautas stalas, ir dovanos (ar pirktos, ar paties padarytos)- nesvarbu, rašė jis... rašė, kad kaskart šildydamas maistą kažkada mūsų jam dovanotoje mikro bangų krosnelėje, jis gal ir neprisimena žodžių, kuriuos jam sakėme, bet prisimena jausmą ir prisimena MUS... o valgydamas iš mamytės dovanotų lėkščių- prisimena mamytę... ir supratau, koks velniškai teisus jis yra... ir aš valgydama iš Vaidos dovanotų mums per vestuves lėkščių- visada prisimenu ją, o užsiklodama tą šiltą pledą “tigriukus”- visada prisimenu mamytę... lygiai taip pat visas šaldytuvas apkabinėtas Gaiviliuko piešiniais ir rašinėliais, kurie ten jau beveik nebetelpa, man nuolat primena ją... taip kad tu mane apdėjai, mano mažasis broliuk, aš pralaimėjau šįkart...Žymės: |
ingrida |
apie mergaitę nominuotą titulu “tikiu, kad galiu”... |
2009.07.03 10:42:28 | |
2008 m. gruodžio 06 d., šeštadienis ir vėl vaida... ir jai patinka, kai lyja ir nereikia niekur eiti... o eiles iš mūsų svetainės pirmojo puslapio “Nesakyki, kad viskas pražuvo ir t. t.” ir ji teigia išmokusi mintinai... ir ji mėgsta dirbti/ mokytis naktimis (kai aplink tylu, ramu), kai niekas netrukdo... “ateik, naktie, ir būki mano mylima” (V. Mačernis), o vakar jai jos buvusioje luokės mokykloje įteikė nominaciją pavadinimu “tikiu, kad galiu”, o ta proga net iš šiaulių konservatorijos atvyko dėstytoja, kad pagrotų jai vienai labai gražią dainą... ir dar ji sako, kad gyvenimas, tai stebuklas, kuriuo reikia džiaugtis.... ir kad jai labai patiko pasakoje geltonų plytų kelias išgirsti žodžiai, kad svarbiausia stebuklą įžvelgti paprastuose dalykuose... tai va tokia ta mūsų vaida – tikėtoja, kad gali...Žymės: |
« PradžiaAnkstesnis123SekantisPabaiga »