Apie mus
Prisijunk prie mūsų
Užsisakyti naujienlaiškį
Danutės Rainienės istorija |
Tada pradėjo streikuoti mamos atmintis ir kalba. Tuomet jau tikrai tapo aišku, jog kažkas negerai. 2009 metų gruodžio mėnesį mama kreipėsi į medikus. Buvo skubiai padaryti tyrimai ir paaiškėjo baisi tiesa– diagnozuotas smegenų auglys. Ši žinia smogė mums kaip perkūnas iš giedro dangaus. Buvo sunku patikėti. Dėl patirto šoko net nesusimąstėme kaip visa tai rimta. Mamos būklė pamažu vis prastėjo. Gydytojas informavo, jog laukia sunki operacija. Pirmoji operacija buvo atlikta 2009 metų gruodžio mėnesio 16 dieną. Operacija truko ilgai, tačiau auglys buvo pašalintas radikaliai. Prieš Kūčias mamą išrašė iš ligoninės. Tai buvo pačios nuostabiausios šventės mūsų gyvenime. Tarsi stebuklas, kurio taip laukėme. Tada dar nežinojome biopsijos rezultatų, kurie nuskambėjo taip grėsmingai: izomorfoląstelinė glioblastoma G4. Ir baisi gydytojo diagnozė: mamai liko gyventi apie puse metų, daugiausiai pusantrų. Mums, artimiesiems, buvo labai sunku, negalėjome tuo patikėti. Mama laikėsi tvirtai, mes, jos vaikai, nematėme nė vienos jos ašarėlės. Ji buvo stipri, tokia tvirta. Tik pati žinojo kas vyksta jos širdyje. Vėliau vyko tolesnis gydymas: reabilitacija sanatorijoje, tada radioterapija ir chemoterapija. Visi džiaugėmės, jog po operacijos neliko jokių pasekmių, mama buvo tokia pat kaip visada. Dar daugiau, ji džiaugėsi kiekvieno diena, dalinosi tuo džiaugsmu su mumis. Gyvenimas ir toliau tekėjo savo vaga. Kas pusę metų reikėjo lankytis pas gydytoją, buvo atliekami tyrimai. Viskas klostėsi tikrai gerai. 2011 metų pabaigoje iš mamos elgesio pakitimų supratome, kad kažkas negerai. Vėl sutriko kalba, atmintis. Gruodžio viduryje buvo suplanuotas magnetinio rezonanso tyrimas. Su nerimu laukėme tyrimų rezultatų. Nelaimei paaiškėjo, kad liga vėl sugrįžo. Magnetinio rezonanso nuotraukose buvo matyti pakitimai. Gydytojas informavo, jog kol kas operuoti nereikia. Buvo paskirti tyrimai po trijų mėnesių, bet ir be tyrimų matėme, jog situacija pamažu prastėjo. Ryškėjo ligos simptomai, kuo toliau tuo labiau streikavo mamos kalba, atmintis, atsirado koordinacijos sutrikimų. Tyrimai buvo atlikti vasario pradžioje, neilgai trukus po jų sekė antroji operacija. Mama ir toliau laikėsi tvirtai, nepasidavė dar sykį užgriuvusiai bėdai. Šį kartą po operacijos mama atsigavo sunkiau. Ir toliau streikavo kalba, kartais atmintis. Po ligoninės vėl sekė reabilitacija sanatorijoje, tuomet vėl gydymas radiacija ir chemoterapija. Gydymo kursas tęsėsi iki pat liepos mėnesio. Tai visa medicininė ligos pusė. Atrodo, viskas taip baisu ir sudėtinga. Tačiau buvo ir gerų dalykų. Šis skaudus likimo smūgis visiems mums davė ir kai ką gero. Išmokome labiau mylėti ir branginti vieni kitus, branginti kiekvieną gyvenimo akimirką praleistą kartu. Džiaugėmės kiekvieno diena. Ši liga suvienijo visa mūsų šeimą, tapome visi tarsi vienas stiprus kumštis. Kovėmės iš paskutiniųjų. Mama visada buvo stiprybės ir drąsos pavyzdys. Nė karto nematėme jos palūžusios. Ji džiaugėsi kiekvieno pragyventa diena, net jei ir dėl chemoterapijos šalutinio poveikio negalėdavo pakilti iš lovos. Ji žinojo savo diagnozę, žinojo visą ligos statistiką, tačiau nepasidavė, kovojo kiek galėjo. Deja, nuo 2012 metų liepos mėnesio vėl pakito mamos elgesys. Ji darėsi apatiška, mieguista, sutrikdavo kalba, streikavo atmintis. Atsirado ir naujų simptomų: sunkiau valdė vieną kūno pusę, sutriko pusiausvyra, dažnai krisdavo. Visa tai kėlė nerimą. Vėl buvo paskirti tyrimai. Magnetinis rezonansas buvo atliktas jos gimimo dieną– rugpjūčio 27. Po poros dienų susitikome gydytoją , ir jis patvirtino– auglys vėl sugrįžo, šįkart daug giliau ir skverbėsi į kitą smegenų pusrutulį. Mama diagnozės nesužinojo. Gal ji ir turėjo kokių įtarimų, bet apie tai su mumis nekalbėjo. 2012 metų ruduo buvo mums toks ypatingas. Džiaugėmės kartu su ja gražiomis rudens dienomis, daugybe laiko praleidome kartu. Ir stengėmės negalvoti apie tai, kad jis bus paskutinis. Visi kartu ja rūpinomės namuose, kol galėjome, kai nebegalėjome to padaryti, ji buvo paguldyta į ligoninę. Likimas leido mums pasidžiaugti paskutinėmis Kalėdomis su savo brangiąja Mamyte. Po švenčių jos būklė vis prastėjo, kol, 2013 metų vasario 20 dieną, ji mus paliko. Mama pralaimėjo šią sunkią kovą su liga, nors ir grūmėsi iš visų jėgų. Ji visada buvo dėkinga gyvenimui už tai, kad leido mums dar šiek tiek laiko pabūti kartu, kad galėjome pasidžiaugti tomis brangiomis akimirkomis, kurių niekada niekas neištrins iš atminties. Taip, ji pralaimėjo, tačiau visuomet buvo stiprybės pavyzdys. Visiems, kuriems teko susidurti su šia liga, ir jų artimiesiems, norėčiau pasakyti tik tiek : nepasiduokite liūdesiui, visada galima įžvelgti ką nors gera net ir pačiuose baisiausiuose dalykuose. Būkite stiprūs ir branginkite savo artimuosius . Mylėkite juos ir rodykite jiems savo meilę. Svarbiausia– būkite kartu. Kartais keleri gyvenimo metai gali būti prasmingesni ir už visą gyvenimą, o toji statistika kiek liko laiko nėra svarbi. Niekas negali to žinoti. Tikiu, kad viskas gyvenime atsitinka ne šiaip sau, ir nėra tokių išbandymų, kurių žmogus negali ištverti. O kiekvienas likimo smūgis yra tarsi pamoka, kurią reikia ištverti. O Tu, Mieloji Mama, visada liksi mūsų širdyse, kad ir kur tu dabar bebūtum. Stiprybės visiems ir ištvermės. |