2008-02-25

Pamaniau metinių proga atnaujinsiu savo istoriją :).
Taigi praėjo tik (o gal “jau”) metai, o mano gyvenimas pasikeitė iš esmės. Vis dar tęsiu gydymą Temodal’ iu (idealiu variantu turėtų būti taip: 5-as dienas geriu vaistukus, 23 dienų pertrauka, bet jei kraujukas negeras, tai ta pertrauka dažnai ir pailgėja), geriu Topomax’ ą ir hormonus (Deksametazon’ ą). Tokia medicininė mano istorijos pusė...

Mano kasdienybė dabar beveik tokia pati kaip ir visų žmonių- tik gal kiek gražesnė :), nes niekuo nesiskundžiu ir kaip man patarė vienas labai mano mėgstamas ir gerbiamas gydytojas, gyvenu taip, kad būtų malonu gyventi. Mano dienos griežtai suplanuotos nuo ryto iki vakaro ir laukiu savaitgalių (kad galėčiau pailsėti, paskaityti knygą ar tiesiog patinginiauti) kaip ir visi kiti žmonės, nors į “oficialų” darbą dar negrįžau.

Turiu savo režimą: keliuosi 8 val.(kartais prižadina žadintuvas, nors dažniausiai pabundu pati- jau įpratau), mankštinuosi, meldžiuosi, vandens procedūros, ilgi ramūs pusryčiai, po to atsakinėjimas į el. laiškus, kurių paprastai gaunu nemažai ir šiaip visokie reikalai, po to pietūs, po pietų (ar prieš pietus) pasivaikščiojimas su šuniuku po miškelį/ parkelį (jei oras nėra labai “priešiškas”, o savijauta- pakenčiama), tada- ateina privatūs mokiniai (pagal verslo liudijimą papildomai mokau anglų kalbos). Į gimnaziją (kur dirbau iki ligos) kol kas grįžti negaliu- per daug rizikinga, kol tęsiu chemoterapiją, nes kraujas nėra geras, leukocitų mažai, imunitetas silpnokas, o tarp vaikų tuoj pat “pasigaučiau” kokį virusiuką, kurį ir gydyti būtų nelengva, ir chemijos vartojimas vėl nusikeltų; tad pasitarusi su gydytojais, nusprendžiau kol kas į mokyklą negrįžti.

Po mokinukų, jau ir vakaras, grįžta vyras, vakarieniaujam, pasiruošiu kitos dienos mokiniams, kartu su vyru išsprendžiam svetainės klausimus (jei tokių tą dieną būna), dažnai net nelieka laiko knygai ar savišvietai. Vyras vis juokiasi, kad tu nors ir “ant biuletenio” amžinai neturi laiko. Miegoti stengiuosi eiti apie 23 val. Tiesa, miegu vis dar su vaistukais. Jų kol kas nepavyksta “nutraukti”; kaip pradėjau po antros operacijos, taip iki šiol ir geriu, bet džiaugiuosi tuo, kad dozės pavyksta nedidinti- užtenka ¼ Clonazepam’o (retkarčiais, kai noriu ilgiau ir geriau išsimiegoti, ar kai būnu labiau pavargusi- išgeriu ½ ).

O šiaip per metus pasikeitė praktiškai viskas- požiūris į darbą, pinigus, planavimą, tikėjimą; keitėsi kai kurios vertybės, prioritetai... Dar ligoninėje jau išoperuotos smegenys visiškai nesiilsėjo, o kunkuliavo idėjomis, apmąstymais, sumanymais ir norėjosi kuo greičiau imtis viso to įgyvendinimo. Man taip netikėtai atsivėrė naujas pasaulis, naujas suvokimas, nauji pažinimo lygmenys, kurie buvo neprieinami, nesuvokiami ir net neįsivaizduojami iki ligos. Dabar galėčiau skirstyti gyvenimą į PRIEŠ ir PO, nes jaučiuosi tarsi kitas žmogus.

Dar gulėdama ligoninėje pradėjau užsirašinėti dalykus, kuriuos norėčiau atlikti, knygas, kurias norėčiau perskaityti, filmus, kuriuos norėčiau pamatyti, žmones, su kuriais norėčiau susipažinti/ susitikti ir pan. To sąrašo nuolatinis pildymas tik įrodo, koks vis tik įdomus yra šis pasaulis, kiek daug visko jame galima pamatyti, nuveikti ir t. t. Tas sąrašas man vis primena, kad kol gyva esu - reikia gyventi kiekvieną akimirką ir ją vertinti, ja džiaugtis.

Praėjo metai, o tą sąrašą nuolat braukau ir pildau- džiaugiuosi tuo, kiek daug gražaus pavyko nuveikti per šiuos metus; netgi galvoju, kad tiek neesu nuveikusi per visą savo ankstesnį gyvenimą iki ligos. Kiek daug gerų ir įdomių žmonių man pavyko sutikti per šiuos metus, kiek naujų veiklos sričių suradau, kiek netikėtų dalykų sužinojau apie save. Supratau, kiek daug gali nuveikti žmogus, jei tik turi tikslą (beje, manau supratusi, kad ne pinigai yra pagrindinis gyvenimo variklis, o aiškus tikslas ir idėja). Taip pat manau, jog išmokau vieną svarbiausių savo gyvenimo pamokų: GYVENTI REIKIA DABAR, GYVENIMO NEGALIMA BE GALO ATIDĖLIOTI.

Susirgusi ėmiau daug mąstyti ir melstis. Visada buvau tikinti, nors ir nebuvau itin uoli katalikė. Dabar kur kas dažniau sekmadieniais išsiruošiu į bažnyčią, o dieną pradedu bei užbaigiu malda. Niekada nieko nekaltinau dėl savo ligos, ant nieko nepykau, neklausiau KODĖL man, nes kažkodėl beveik nuo pat pradžios aiškiai žinojau atsakymą į šį klausimą. Žinojau, kodėl susirgau. Netikiu, jog ligos duodamos už nuodėmes; priešingai, manau, kad jos duodamos iš meilės žmogui. Tam, kad imtume labiau vertinti gyvenimo dovaną, kad imtume džiaugtis kiekviena diena, akimirka, ir kad didžiausią džiaugsmą mums teiktų ne materialūs daiktai ar fiziniai malonumai, o tai, kad ESAME. Atsibudau, esu gyvas, galiu kvėpuoti ir tai jau laimė. Visa kita- nebesvarbu. Ar kas nors nepajutęs mirties grėsmės gali pradėti džiaugtis tuo, ką aš ką tik aprašiau? Vargu.

Todėl esu savotiškai dėkinga Dievui už ligą, už tai, kad taip anksti atvėrė akis, už laimę, kurią dabar jaučiu, nes prieš tai turėjau lyg ir viską, kad būčiau laiminga, bet tokia nesijaučiau. Protu visada suvokiau, kad esu laiminga (buvau sveika, turėjau mylimą vyrą, mylinčius artimuosius, pakankamai materialinių vertybių ir pan.), bet viduje tos laimės išgyvendavau ne itin daug. Po diagnozės viskas pasikeitė. Grįžusi iš ligoninės po operacijos, apskritai kurį laiką gyvenau nuolatinėje euforijos būsenoje. Nuo tokios būsenos galima gal net ir išprotėti. Nuolat jautiesi itin laimingas vien tik dėl to, kad gyveni. Viskas teikia begalinį džiugesį- gėlių laistymas, dulkių valymas, lovos klojimas, valgio gaminimas (nors anksčiau to niekada nemėgau), skaitymas, bendravimas ir t.t. O ir bendravimas tapo kitoks nei buvo iki šiol. Dabar klausausi žmonių, mintyse jų nevertindama ir neteisdama. Klausausi ir stengiuosi juos kuo geriau suprasti. Tiek daug teigiamų minčių ir linkėjimų, bei tiek mažai neigiamų dalykų dar niekada nėra buvę mano galvoje. Prieš ligą buvau tapusi pikta, priekabi, pavydi, kartais gal išdidi ar net kiek susireikšminusi. Dažnai vyro klausdavau, kas man darosi, jog kartais atrodo, kad nemėgstu visų žmonių, o dabar, priešingai, dažnai atrodo, jog visi žmonės yra nuostabiai geri ir aš visus juos myliu ir galiu suprasti, jiems atleisti ir pateisinti visus jų poelgius.

Laikui bėgant, aišku, emocijos aprimo. Tokios euforijos seniai nebėra, bet vis tiek gyvenimas kitoks nei anuos 27-erius metus. Manau, jog gyvenu vieną gražiausių savo gyvenimo periodų: viduje visiška dvasinė ramybė, pilnatvė, santarvė su savimi ir su aplinka. Aplink tik mylimi ir mylintys bei gero linkintys žmonės. Esu patenkinta savimi, savo išvaizda, dvasia, santykiu su žmonėmis, pasauliu, aplinka. Neturiu niekam jokių priekaištų. Turbūt pirmąkart gyvenime jaučiuosi tokia reikalinga kitiems, veikli, energinga, įdomi, protinga, stilinga, turinti ir vertinanti tikrąsias vertybes. Ko dar žmogus galėtum norėti?... Ačiū tau, Dieve, už visa tai ir Jums, mielieji, už tai, kad esate šalia manęs...