2008 rugsėjo 27
GYDYMO ISTORIJA
Kai jau buvau patikėjusi, jog esu sveika, o 2008 06 25 MRT lyg ir nerodė nieko blogo, 2008 rugsėjo 1-ąją jau ketinau grįžti į mokyklos klasę pas vaikus, o rugsėjo 10-14 dienomis turėjau pakvietimą iš IBTA’os (International Brain Tumour Alliance- tarptautinė sergančiųjų galvos smegenų navikais bendrija) ir nupirktus bilietus į tarptautinę neuroonkologijos konferenciją Barselonoje, mano savijauta buvo puiki, tieisog fantastiška. Buvau pilna jėgų, kupina idėjų, užmanymų ir pan. Kasdien turėjau begalę susitikimų su žmonėmis ir mano dienos buvo “kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnių”, kol po truputėlį maždaug nuo rugpjūčio pradžios pajutau, kad man prabudus naktį ir paryčiais ėmė skaudėti galvą. Iš pradžių tą skausmą ignoravau- maža kam skauda galvą, o po dviejų operacijų ir visų tų švitinimų bei chemoterapijų- juo labiau, maniau kas čia tokio, praeis, bet su kiekviena diena tas skausmas stiprėjo ir jau nebraeidavo net vakarop. Stengiausi gyventi pilnavertiškai ir skausmą ignoruoti. Kartais išgerdavau kokią tabletę nuo skausmo, bet jos nebuvo veiksmingos- labiausiai padėdavo užsimiršimas veikloje. Stengiausi negalvoti apie skausmą, o turėti kuo daugiau užsiėmimų. Gal porą kartų konsultavausi su gydytoju, kuris turėjo versiją, jog skausmas gali būti išprovokuotas šiltų orų ir pan., tad patarė pavartoti diuretikų. Pamenu, dar paklausė ar nevemiu ir ar nėra priepuolių, kadangi nieko tokio nebuvo, tai aš sau ramiai ir gyvenau- reiškia nieko rimto čia nėra- nutariau sau, mano skausmo slenkstis, matyt, žemas, todėl ir nepakeliu skausmo. Ir toliau aktyviai dirbau savo darbus, susitikinėjau su žmonėmis, gyvenau įprastą gyvenimą ir netgi intensyvesnį nei iki tol- kažkas tarsi vertė mane ypač skubėti gyventi, veikti- tada buvau neįtikėtinai veikli ir produktyvi, kol galiausiai… Vieną naktį viskas pasidarė nebepakeliama ir aš ne tik kad nebegalėjau ištverti baisaus galvos skausmo, bet ir visą naktį vėmiau- taigi vyras ryte (08.19) nuvežė mane į Vilniaus Greitosios Pagalbos Universitetinę ligoninę (man tada jau buvo nusilpusi visa kairė pusė, kas man- kairiarankei- ypač blogai, tada jau nebegalėjau išlaikyti puoduko, deramai savęs apsitarnauti ir pan.), kur mus priėmė ką tik į darbą atvykęs gyd. A. Šitkauskas, kuris ir nusiuntė mane į MRT ir nustatė esant cistą ir šiek tiek naujo recidyvo. Vistik, pasitarusi su šeima ir su abiem gydytojais, priėmiau sprendimą operuotis pas mane jau du kartus operavusį gydytoją V. Deltuvą (KMUK), kur jau kitą savaitę ir pervažiavau po savaitės intensyvios priežiuros VGPUL. Taigi, 2008 08 26 jau buvau sėkmingai išoperuota trečiąjį kartą, už ką vėl turiu būti dėkinga gyd. V. Deltuvai. Tiesą sakant, prieš šią operaciją labai bijojau, kad galiu nebevaldyti savo kairės pusės, o be to, taip labai norėjosi greit pasveikti ir nuskristi į tą konferenciją- jaučiu atrodžiau gydytojams beprotė su tokiomis savo idėjomis. Ačiū Dievui, gydytojų kompetencijai ir naujom technologijom, operacija pavyko puikiai, aš sustiprėjau labai greitai, po savaitės buvau namuose, o po dviejų- jau skridau į Barseloną su gydytojo palaiminimu. Šįkart esu labai dėkinga abiejų gydytojų duetui( gyd. A. Šitkausko ir gyd. V. Deltuvos), kurių sėkmingo bendradarbiavimo dėka man pavyko labai greit atsistoti ant kojų ir netgi suspėti į tą mano taip išsvajotą konferenciją Barselonoje. Trečiojo recidyvo histologiją sužinojau tik grižusi iš kelionės- tai, ačiū Dievui vėl buvo tas pats AA3 (t. y. anaplastinė astrocitoma, trečio laipsnio), todėl dabar vėl tęsiu gydymą chemoterapija (temozolomidu, t. y. TEMODALIU).
KASDIENIO GYVENIMO ISTORIJA/ FILOSOFIJA

Pasipuošę lapais ąžuolų, draugai,
Švęskit rudeninę šventę.
Jei gyvenimas toks trumpas, tai linksmai
Reikia jis gyventi.

Jei šešėliai rudeniop ilgėja
Ir džiaugsmai praeina,
Apie saulę, vasarą ir vėją
Tebūnie gražiausios dainos.

Tik akimirkos suteikia
Laimės amžinybę...
Jos kaip gėlės vysta veikiai.

Džiaugsmo dievišką saldybę
Paragauja vien tik tas,
Kas išmoksta momentą suprast.
(V. Mačernis, 5-asis rudens sonatas)

Kiek kartų jau mano gyvenime viskas keitėsi iš esmės… Jame nebeliko jokio stabilumo, jokių planų, kiekviena diena atneša kažką naujo, kažką netikėto. Jau išmokau gyenti visai nebeplanuodama, nieko nebesitikėdama iš gyvenimo, nes niekas seniai nebevyksta pagal mano planą- KAŽKAS turi savo planus… Kad ir trečia operacija… Jau buvau pamaniusi, kad viskas baigta, vėl pradėsiu SVEIKO žmogaus gyvenimą, bet KAŽKAS ėmė ir dar kartą mane panardino į GILIĄ GILIĄ duobę… Dar kartą davė suprast, ką reiškia išgyvent mirties baimę, negalėjimo apsitarnaut savęs baimę, buvimo našta artimui baimę- o prieš tai maniau (tiksliau man visi tai primygtinai kartojo, jog esu stipri, todėl ir supratau, kad nė velnio neesu stipri, nes va ir aš suskydau, kai buvo blogai, kai buvo sunku, tai kur ta mano stiprybė tada buvo?!) Ir leido vėl iš naujo viską permąstyt, perdėliot visas vertybes, prioritetus ir suprast dar tvirčiau, koks trapus, bet nepaprastai gražus yra šis gyvenimas. O po tos duobės vėl atėjo DŽIAUGSMAS, nes kaip rašė tas pats Mačernis šeštame savo rudens sonete :
“Bet tu žinai: Šventa judėjimo ugnis,
Sutirpdžius lytį seną,
Naujam Pavasary atgis.”

Taip ir aš atgijau naujam PAVASARIUI. Ir dar kaip atgijau… Ir su kokia JĖGA… Dviguba- rodos, kalnus galėčiau nuverst…

O po operacijos vis dar nespėju atsikvėpti nuo įvykių ir minčių gausos- jau visai rimtai pradėjau rašyti dienoraštį, nes kitaip turbūt tikrai išprotėčiau (o kas sako, kad tokia neesu dabar?). Turiu kažkur išlieti savo “išprotėjusias” mintis, kurių nesuvoktų nei vienas sveikas žmogus, nes jiems tai paprasčiausiai nesuvokiama, kaip ir nesuvokiama tai, kad galima vieną akimirką nekontroliuojamai bei desperatiškai iš ko nors juoktis, o kitą jau, žiūrėk, “žliumbti”, o man tai dabar beveik kasdienybė. Dabar manau, kad nėra tokios sąvokos kaip “normalus” žmogus, “normalus, teisingas” mąstymas, manau, kad kiekvienam jo tiesa yra tiesiausia ir jis pats yra protingiausias ir tegu taip ir lieka. O kas yra norma? Daug kas dabar manęs turbūt nesupranta, vadina nenormalia, "priplaukusia", bet dabar turiu naują gerą priežodį, kurį man pasakė viena labai protinga gydytoja ir kuriuo aš pastaruoju metu vadovaujuosi: "Protingi supras, o dėl kvailių aš negyvenu", tik va, bėda, kur ta riba tarp protingo ir kvailo? Išeitų gyvenu dėl visų... Na, jei kas nesupranta, ką aš darau, tegu nekreipia į mane dėmesio ir aš nekreipsiu į juos- bus paprasčiau visiems...
Tad koks mano gyvenimas dabar paklausite? Visoks... Sunku apsakyti... Viskas taip greit bėga, lekia, keičiasi. Vieną dieną einam į draugo vestuves ir esam euforijoj, džiūgaujam kartu su jais, kitą- skambutis... Mirė 19-os metų vaikinukas, kuris NETURĖJO mirti, dar neturėjo, nes jam viskas buvo gerai, taigi euforijos jau nė lašo, tik “žliumbimas” (verkimu to nepavadinčiau), dar kitą dieną- jau vėl darbai, va toks dabar mano gyvenimas, o visame tame- daugybė asmeninių žmonių istorijų, kurias klausau kaip kokia kunigė ir nebežinau, ko manyje dabar yra daugiau- šiek tiek gydytojos, šiek tiek psichologės, šiek tiek draugės, šiek tiek išpažinčių klausytojos, nes kartais rodos, jog žinau apie juos beveik viską- jų ligos istorijas, jų šeimynines dramas, vaikų sėkmes ir nesėkmes, uošvių trūkumus ir privalumus, laisvalaikio pomėgius, atlyginimus, ir daugybę kitų dalykų... Ir begalinis noras visiems jiems padėti... Viliuosi, kad gal kartais kas nors iš to ir išeina... Nežinau, ne man spręsti... O kur visame tame esu aš? Esu... Kažkur... Mokau mokinius anglų kalbos, kartais paskaitau poezijos, (pora gerų eilėraščių ir aš vėl “pasikrovusi”), ar kokią gerą knygą (tik kad joms belieka vis mažiau laiko), retkarčiais išeinu į lauką su savo Dešryte ir vis dar sąžiningai stengiuosi daryti rytinę mankštą. Vyras bara, kad nebesirūpinu savimi, bet man taip gerai, man taip patinka- kol kas nenoriu nieko savo gyvenime keisti- gal tik artimuosius dažniau lankyti reikėtų- mamą, brolį, sesę, vyro tėvus,... Bet jie, manau, mane supranta, ir supranta mano kovas... O juk dar turiu ir savo asmeninius gyvenimą ir jaumus, kurie irgi mane kartais plėšo į gabalus, turiu savo vidines kovas, kurias nuolat kovoju pati su savimi, daugybę vidinių prieštaravimų, kai kartais norisi viską mesti ir užsidaryti kokioje nors vienuolyno celėje ir NEBŪTI, o kitą- norisi daugybės žmonių šalia savęs, kad jie eitų, rašytų, skambintų. Taip ir gyvenu... Taip ir kovoju tas savo kovas... Gal kartais ir su vėjo malūnais...