2008 01 27 Dar daug gražių vietų Lietuvoje turbūt yra neaplankytų, bet, kai tik atsiranda laisvo laiko, visad pabūnam ten, kur miela širdžiai. Vienas mėgstamiausių mano laimės pojūčių – pabūti ten, kur galima bent šiek tiek pamiršti šurmulį :).
Kaip ir tada 2006 m. rugpjūtį su mylimu žmogučiu Justina mes lankėme Dubingių apylinkes, kur tyvuliuoja Asvejos ežeras, o nuo piliakalnio atsiveria puikūs vaizdai. Tai tarsi rojus žemėje :).
|
 |
Tada, 2006 m. rugpjūtį, mano istoriją buvo galima apibūdinti taip: 1975 m. gimiau Kaune, tenai baigiau mokyklą, intensyviai sportavau krepšinį, kurį laiką profesionaliai, o po mokyklos pasirinkau mokslus ir baigiau dvejas magistro studijas.
Mano tėvai ir vyresnis brolis, kaip kažkada apie savuosius buvo sakęs vienas draugas, - patys geriausi žmonės pasaulyje :).
1999 m. kelias pasuko į Vilnių, čia įsidarbinau vienoje finansų įstaigų, o prie viso to laisvalaikiu pradėjau dėstyti studentams. Kiek vėliau papildomai, neakivaizdiniu būdu pradėjau studijuoti doktorantūroje.
Save galėjau apibūdinti taip:
Aš laimingas, nes
mano gyvenimas pilnas išbandymų,
dėl to man niekada nenuobodu.
/David Baird/
 |
Viso to turbūt buvo perdaug. 2007 m. pavasarį labai retai, o vasarą šiek tiek dažniau sumirguliuodavo akyse, liepos mėnesį pajutau, kad truputį susilpnėjo matymas tamsesnėse aplinkose. Tačiau aš nenusiminiau, - „tai kompiuteris, čia jis kiek pablogino matymą“, - pasakiau sau, ir apsilankiau pas akių daktarą.
Deja, paaiškėjo, kad labai negražus akių dugnas, kažkas spaudžia akių nervus iš galvos vidaus.
2007 liepos 26d. stovėdamas ties Belmonto kriokliais dar nesitikėjau blogiausio. Tačiau kitą dieną padarius magnetinio rezonanso tyrimą atsidūriau Kauno medicinos universiteto klinikose daktaro Vytenio Deltuvos ir jo kolegų globoje. Auglys...
|
Buvau ramus, kažkaip širdyje kažkas kuždėjo,kad viskas bus gerai. Rugpjūčio 2 d. mane operavo. Ir tikrai - viskas gerai. Nuostabi yra dr. Deltuvos sutelkta komanda- pradedant daktarais, seselėmis, baigiant kitu aptarnaujančiu personalu, dėkoju ir gydytojai neurookulistei Irenai Bušauskienei, ir visiems visiems.
Kas šiek tiek glumino, kad po operacijos sutriko miegas, gal pusantro mėnesio miegodavau tik apie tris valandas per naktį. Medikamentai nepadėjo. Praėjus porai savaičių po operacijos paaiškėjo tikroji diagnozė: oligoastracitoma anaplasticum. Buvo paskirti 29 radioterapijos seansai. Juos praėjau palyginus nesunkiai. Maždaug ties dvyliktu kartu pradėjo slinkti plaukai, likau visai plikas, bet tai neglumino.
Tam, kad nepalūžti, kartais net galima pasijuokti iš savęs, savo keistos, kartais net bauginančios išvaizdos, tai tikrai nėra nuodėmė. O plaukai ataugs, praeis pusmetis po radioterapijos ir jau kažkas užderės :)
Tuo metu, kad sustiprėčiau naudojau kinų medicinos, įmonės Fohow, preparatus. Po to perėjau prie homeopatinių vokiečių Heel firmos vaistų.
2007 spalio pabaiga buvo tarsi atgaiva po gydymosi. Tris savaites praleidau sanatorijoje Birštone. Buvimas joje kiek leido atsipalaiduoti. Ypač man patiko vonios, relaksacijos programa ir kitos atstatančios procedūros. Tai šiek tiek sustiprino miegą.
Mane labiausiai palaikė artimųjų žmonių- tėvų, mergaitės, brolio šeimos meilė ir rūpestis. Tikrai, neveltui savo artimuosius pavadinau geriausiais pasaulyje.
Taip pat, draugai, jums irgi didelis ačiū :)
 |
Nepraeinanti ir
visuomet ištikima man skirta artimųjų ir draugų meilė
atneša su niekuo nepalyginamą džiaugsmą.
...
Laimė – žinoti, kad
po audringos liūties
vėl nušvis saulė
/David Baird/
|
Ir saulė nušvito, džiaugiuosi kiekviena nauja diena. Grįžau į normalų gyvenimą. Aišku, kad visa tai privertė permąstyti jį, kai ko atsisakyti, kažkuo pasidomėti.
Stipriai pakeičiau mitybą, naudoju prevencinę programą, bandau išlaikyti gyvenimo režimą. Ne viskas taip lengvai pavyksta, bet reikia stengtis kovoti!:)
|
